Mūsų kraštietį, gyvenantį ir dirbantį Varšuvoje, Povilą Galinską kalbina Monika Valinčiūtė.
Kapueira yra tavo hobis, laisvalaikio pomėgis. Pagrindinis darbas – vaikų darželio auklėtojas. Papasakok, kas tave nuvedė šiuo keliu, kodėl pasirinkai būtent tokį darbą?
Į edukacinį darbą nuvedė mane kapueira, o tiksliau mano kapueiros meistras – Mestre Boca do Rio. Jis pirmasis mane inspiravo dirbti su vaikais. Sužavėjo mane jo gebėjimai lengvai komunikuoti, vartojant tik kūno kalbą. Dalyvaudamas jo treniruotėse su vaikais, pajutau, kad tai man patinka. Taip pat pastebėjau, jog gan lengvai sugebu užmegzti ryšį su mažyliais. Tapau vaikų kapueiros grupės mokytoju mūsų akademijoje ir kitose įstaigose. Vėliau mūsų kraštietė bei mano giminaitė paklausė, ar nenorėčiau tapti jos sūnaus aukle. Jai buvo labai svarbu, kad vaikas mokėtų lietuvių kalbą. Sutikau! Taip daug ko išmokau. Su vaiku praleisdavau 6–7 valandas per dieną, tai buvo didžiulė patirtis. Tada ir prasidėjo mano darželio auklėtojo nuotykiai. Ai, būčiau užmiršęs paminėti dar vieną svarbią patirtį Punsko skansene, kur man buvo leista dirbti su vietiniais vaikais. Daug gerų žodžių tuomet išgirdau iš vaikelių tėvų.
Koks tai darželis ir kuo jis išsiskiria iš kitų mokymo įstaigų?
Dirbu lauko darželyje, kur pagal definiciją vaikai 80 % laiko praleidžia gamtoje. Natūrali gamta ir jos dėsniai – tai mūsų veiklos pagrindas. Norime kartu su vaikais pasinerti į gamtą, kurioje jie visais savo pojūčiais atranda pasaulį. Buvimas gamtoje skatina vaikus žaisti, lavina vaizduotę, kreatyvumą, visų kūno dalių koordinaciją. Tai ir buvimas gryname ore. Dėl to vaikai tampa atsparesni ligoms. Tokiame darželyje turime didelį veiklos plotą – galime laisvai judėti, bėgioti, žaisti.
O svarbiausia – mūsų holistinis požiūris į vaiką. Ir vaikas, ir mokytojas – tai visų pirma žmogus. Aišku, mes, auklėtojai, turime daug didesnę gyvenimo patirtį ir žinome daugiau apie pavojus, bet tai nereiškia, kad į vaiką turime žiūrėti dalykiškai. Kai sakau, kad maža būtybė yra lygi suagusiam, turiu omenyje, jog traktuojame vaiką kaip atskirą „aš“, kuris dar tik mokosi gyvenimo. Mano, kaip auklėtojo, vaidmuo yra sukurti atitinkamą edukacinę aplinką. Pirmas dalykas, kurį turime duoti mažyliui – tai saugumo pojūtis, be kurio sunku jam būtų maksimaliai išnaudoti lauko darželio potencialą. Adaptacija, kurią vaikas praeina su vienu iš tėvelių ar kitu artimuoju, trunka savaitę, dvi, tris, priklausomai nuo vaiko, nes kiekvienas yra kitokias ir reikalauja ko kito.
Saugumo pojūtis yra labai susijęs su nustatytomis ribomis. Dažniausias priekaištas demokratinėje edukacijoje yra tas, kad vaikas turi per daug „laisvės“. Tai yra savotiški spąstai, į kuriuos patenka ir mūsų darželio tėvai. Per didelė laisvė reiškia, kad vaikas turi priimti per daug sprendimų, o tai gali sukelti painiavą, tada atsiranda nepaklusnumas. Mūsų darželyje visada stengiamės klausti „kodėl?“. Kodėl vaikas taip elgiasi ir kas tai gali lemti? Manau, kad ugdymo procese daugiau semiamės iš psichologijos nei pedagogikos. Pastoviai bendradarbiaujame su dviem psichologėmis. Viena jų stebi mūsų vaikus. Su ja susitinkame kartą per mėnesį, ji padeda mums suprasti mažylių elgesį, ypač tų, kurie kelia nerimą. Taip pat kiekviena šeima turi galimybę susitikti ir konsultuotis su psichologe ir pedagogu. Kartą per mėnesį visi darželio mokytojai susitinka su suagusiųjų psichologe. Tai vadinamosios supervizijos. Jų metu turime erdvę, kurioje galime laisvai pasikalbėti apie mūsų, suaugusiųjų sunkumus darbe ar dėl tarpusavio santykių kylančias problemas. Aš tai vadinu darbo higiena. Tikime, jog tinkamas bendravimas su vaikas reikalauja gero paties savęs supratimo.
Mums labai svarbu bendradarbiauti su tėvais, nes vaiko ugdymas yra abiejų pusių užduotis. Pasikeičiame informacija apie savijautą, problemas, nerimą – tiek vaiko, tiek ir suaugusiojo. Turint tokią informaciją yra mums lengviau reaguoti į sunkias situacijas ar kurti tarpusavio santykius. Tampame atvira ir nuoširdžia bendruomene, kurioje nuolat vyksta dialogas.
Edukacinės sritys, kurioms suteikiame daugiausia dėmesio – tai emocinis ir socialinis vystymasis. Tikime, jog 3–5 metų vaikams darželio laikotarpis yra kertinis ir sudaro pagrindą pažinimo sferai. Mums labai svarbu išmokyti vaiką pajausti, atpažinti, pavadinti ir suprasti emocijas bei rasti būdus, kaip su jomis dorotis. Skiriame daug dėmesio ir pastangų lydėdami vaiką jo emocijų pažinimo kelyje. Pagrindas – tai įvardyti tas emocijas ir kartu suprasti, kodėl tokia, o ne kitokia emocija pasireiškia duotomis aplinkybėmis. Mokytojui tai pat svarbu yra neslėpti savo jausmų, juk visi turime teisę patirti kiekvieną iš emocijų. Klausimas yra, kaip su jomis susidoroti? Ką darai, kai esi įniršęs? O ką, kai esi liūdnas? Nėra gerų ir blogų emocijų. Visos kažką apie mus pasako ir iš kiekvienos galime pasimokyti.
Pirmos emocijos darželyje dažnai yra susijusios su santykių kūrimu. Čia pasireiškia socialinė vaiko vystymosi dalis, kai svarbios yra ne tik „mano“ bet ir „tavo“ emocijos. Tada reikia išmokti būti su kitu ar kitais. Daugiausia darbo yra prie konfliktų. Stengiamės jų nespręsti iš suaugusiojo pozicijos. Kiekvieną nesantaiką analizuojame kartu su vaikais. Mokome juos kalbėtis su „savimi“ ir ieškoti bendrų sprendimų. Tokių, kad kiekviena konflikto pusė būtų patenkinta.
Kaip sužinojai apie šį darželį? Kaip ten patekai? Ar turėjai dalyvauti konkurse? Kokio žmogaus reikalauja tokia ugdymo įstaiga? Ar būtina pabaigti pedagogikos studijas?
Nelabai prisimenu, kaip sužinojau apie lauko darželių idėją, bet vieną dieną savo feisbuko paskyroje radau skelbimą: „Ieškome kompetetingo suaugusiojo į mūsų lauko darželį“. Pagalvojau, jog tai darbas man! Gamtą mylėjau visada, o ir su vaikais patirties jau turėjau. Gavau kvietimą į pokalbį, kuris įvyko miške, tarp vaikų. Greitai radau bendrą kalbą su vedėja ir būsimais bendradarbiais. Pakvietė mane į pirmą bandomąją dieną, vėliau į antrą ir galiausiai pasiūlė darbą. Tai buvo viena iš tų gyvenimo aplinkybių, kur viskas „tinka“.
Vaikų grupę ugdo 3 mokytojai – vienas iš jų privalo turėti pedagoginį pasiruošimą (pagal įstatymus). Iš darželio mokytojo reikalaujama visų pirma autentiškumo. Tai svarbiausias aspektas toje vietoje, kur vaikai mokosi emocijų. Mes, mokytojai, auklėtojai, esame jiems pavyzdys, todėl negalime savo emocijų slėpti ar tramdyti. Jei esu liūdnas, sakau: „atsiprašau, nenoriu šiandien su tavim žaisti, nes man labai liūdna“ arba „ačiū, kad galėjau su tavim pažaisti, nes dabar man ne taip liūdna“. Jei esu pasipiktinęs, sakau: „eilinį kartą tau kartoju, o tu manęs negirdi, tai mane labai erzina!“ arba: „esu labai piktas, liaukis!“. Tokiu būdu vaikai mato suaugusiųjų emocijas ir stebi, kaip jie su jomis susidoroja. Su autentika siejasi ir veiksmai, kylantys iš pomėgių. Tai darbas su mūsų ištekliais, o ne trūkumais. Taip pat stebime vaiką, ieškome jo stipriųjų pusių, to, kas jam patinka daryti, nes tada, pasak neurodidaktikų, vaiko smegenys vystosi smarkiausiai. Prie autentiškumo dar pridėčiau savo ribų žinojimą ir norą jas komunikuoti: „Mano riba baigiasi ten, kur prasideda tavo“.
Kitas dalykas, tai empatija bendraujant su žmonėmis. Žinoma, įskaitant ir vaikus. Darbas darželyje tai ne tik darbas su mažyliais, bet ir su bendradarbiais, ir su tėvais. Yra svarbu suprasti kitą žmogų, pažvelgti į jį ne tik iš savo perspektyvos. Lydėti vaiką jo emocijų pažinime, tai truputį pajusti jas ir savyje. Tai gilus vaiko išklausymas. Taip ugdomas pasitikėjimas.
Lauko darželio mokytojas turi būti pasiruošęs dirbti lauke 6–8 valandas per dieną. Vasarą tai pats malonumas, tačiau reikia jį atrasti ir lietingomis rudens dienomis, kai temperatūra lygi nuliui. Čia jau būtinas gilus gamtos supratimas ir meilė jai. Manau, kad dirbant tokiame darželyje reikia truputį daugiau ištvermės ir didesnio fizinio pasiruošimo, kuris leidžia laipioti po medžius ar tvoras, ilgai vaikščioti po mišką, bėgioti su vaikais ir paskui juos.
Kaip suprantu, šiame darželyje vaikams duodama galimybė patiems pažinti pasaulį ir jo gėrybes. Labai įdomu, kaip atrodo įprasta diena tokiame darželyje. Papasakok plačiau – ką veikiate, kur einate…
Pasaulio tyrinėjimas ir laisvi žaidimai yra tai, ką mes veikiame darželyje. Neturime nustatytos valandos, iki kurios vaikai turi ateiti. Manome, kad gerai yra gyvenime neskubėti, bet dienos ritmas yra labai svarbus. Jei vaikas neateis iki 10:00 val. tai nieko tokio, bet tuomet jam su tėveliais reikia surasti mus miške, kuriame praleidžiame iki 4 valandų. Kai ateiname į sutartą vietą (ji kasdien paskiriama kitur), įvyksta labai svarbus momentas – susėdame ratu ir kalbamės. Atviras ratas ir atviri pokalbiai – jie sujungti su pusryčiais, kuriuos kiekvienas vaikas atsineša savo kuprinėje. Atvirame rate vadovaujamės „balso teisės daiktu“. Tai reiškia, kad tam tikru momentu kalbėti gali tik tas, kuris tą daiktą (pvz., pagaliuką, instrumentą, meškiuką ir pan.) laiko rankose. Kiekvienas gali pasisakyti, papasakoti apie savijautą ar jam tądien svarbius įvykius. Tai laikas, kada prisimename darželio taisykles ar pasikalbame mūsų bendruomenei svarbiomis temomis. Taip pat skiriame laiko išklausymui. Tai ypač svarbu šiais laikais – mokėti ne tik kalbėti, bet visų pirma išklausyti. Po to prasideda laisvi žaidimai. Būtent tuomet vaikai imituodami aplinką susipažįsta su pasauliu, taip ugdomi socialiniai santykiai.
Taip pat ateina pas mus mokytojai, kurie veda papildomus užsiėmimus. Gamtininkė pasakoja apie gamtoje vykstančius procesus. Muzikė dainuoja liaudiškas dainas ir žaidžia su vaikais žaidimus. Ateina ir toks „Jurgelis Meistrelis“ su visa kuprine medžio gabalėlių ir, naudodamasis grąžtu, plaktuku, vinimis, medvaržčiais ir kt., padeda konstruoti vaikų sugalvotas idėjas. Vaikus aplanko ir anglų kalbos mokytoja, kuri moko kalbos, pasitelkdama plastinius užsiėmimus ir dainas.
(Bus daugiau)
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
