Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“
Bendruomenės stiprybė ne visada matuojama jos dydžiu, turimais ištekliais ar institucijų skaičiumi. Kartais daug svarbiau tai, ar joje yra žmonių, pasirengusių prisiimti atsakomybę už save ir kitus, gebančių suburti žmones ir paskatinti juos veikti siekiant bendro tikslo. Tokių žmonių vaidmuo ypač svarbus nedidelėse tautinėse bendruomenėse, kurių išlikimas priklauso ne vien nuo valstybės politikos ar ekonominių sąlygų, bet ir nuo pačių žmonių valios išsaugoti savo kalbą, kultūrą bei tapatybę.

Punsko kraštas yra vienas iš pavyzdžių, rodančių, kiek daug gali nuveikti susitelkusi bendruomenė. Čia lietuviškos mokyklos, kultūros įstaigos, visuomeninės organizacijos ir pavieniai žmonės dešimtmečiais kūrė aplinką, kurioje lietuviškumas nėra vien istorinė atmintis – jis gyvas kasdienėje veikloje.
Kalbant apie vietos lyderystę, pirmiausia norisi atsigręžti į praeitį. Ne todėl, kad dabarties žmonių veikla būtų mažiau svarbi, bet todėl, kad šiandienos lyderių vaidmuo ir jų visuomeninis autoritetas neretai kelia diskusijų. Pareigos, viešumas, politinis aktyvumas ar dalyvavimas renginiuose savaime dar nepadaro žmogaus bendruomenės lyderiu. Tikrasis lyderystės mastas atsiskleidžia per laiką, nuveiktus darbus, priimtus sprendimus, prisiimtą atsakomybę ir gebėjimą veikti ne vien savo, bet ir bendruomenės labui. Praeities veikėjų pasirinkimus jau galime vertinti iš tam tikros istorinės perspektyvos, matydami ne tik jų pasiekimus, bet ir patirtus sunkumus, klaidas bei sumokėtą kainą. Taigi pažvelkime į tuos Punsko krašto žmones, kurių veikla padėjo pamatus šiandieninei lietuvių bendruomenei. Jų patirtis leidžia geriau suprasti, kas iš tikrųjų telkia žmones, kokių savybių reikia visuomenės lyderiui ir kodėl vien institucijų nepakanka bendruomenės gyvybingumui palaikyti.
Bendruomenė neprasideda nuo institucijų
Po Antrojo pasaulinio karo Suvalkų krašto lietuvių padėtis buvo itin sudėtinga. Karo metais ir pokariu patirtos represijos, gyventojų perkėlimai, administracinis spaudimas paliko gilių pėdsakų. 1941 metų ankstyvą pavasarį vyko masinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas. Per du mėnesius į Sovietų Lietuvą buvo perkeldinta maždaug pusė šio krašto lietuvių. Vėliau, 1949 metais, daug lietuvių šeimų buvo iškeldinta į Vakarų Lenkijos teritorijas.
Tokiomis aplinkybėmis tautinė tapatybė nebuvo vien kultūros ar tradicijų klausimas. Ji tapo apsisprendimo, orumo, o kartais net išlikimo reikalu. Dalis žmonių, bijodami naujų represijų, slėpė savo tautybę, skelbėsi esą lenkai, vengė viešai vartoti lietuvių kalbą. Pirmaisiais pokario metais pačiame Punske lietuvių kalbos viešumoje beveik nebuvo girdėti. Įstaigų ir įmonių vadovais buvo skiriami lenkai, viešajame gyvenime taip pat vyravo lenkų kalba.
Tačiau bendruomenės gyvenimas nesustojo. Šeštojo dešimtmečio pradžioje ėmė ryškėti žmonės, supratę, kad be organizuotos veiklos lietuvių kalbai ir kultūrai gali grėsti išnykimas.
1951 metais Ožkinių kaime įvyko pirmasis pokario lietuvių saviveiklininkų pasirodymas. Tų pačių metų gruodį Miedzešine buvo surengti lietuvių kalbos kursai. Juos lankę žmonės vėliau mokė vaikus lietuvių kalbos mokyklose. 1952 metais saviveiklininkų ansambliai veikė Kreivėnuose, Ožkiniuose, Vidugiriuose, Klevuose, Navinykuose ir kituose kaimuose. 1956 metais buvo atidaryti Punsko lietuvių kultūros namai.
Šie faktai atskleidžia svarbų dalyką: bendruomenės telkimas prasidėjo dar prieš atsirandant visuomeninei organizacijai. Pirmiausia reikėjo žmonių, pasirengusių dirbti, mokyti, organizuoti, važinėti po kaimus ir burti kitus.
Juozas Maksimavičius – autoritetas, kilęs iš bendruomenės
Vienas ryškiausių pokario Punsko krašto visuomenės veikėjų buvo Juozas Maksimavičius, ūkininkas iš Ožkinių kaimo. Jo veikla leidžia kalbėti apie lyderystę, kuri neatsiranda dėl užimamų pareigų. Autoritetas kyla iš žmogaus asmenybės, jo elgesio, gebėjimo pelnyti pasitikėjimą ir prisiimti atsakomybę.

1956 metais Lenkijos lietuvių aktyvistai sudarė Organizacinį komitetą, kurio tikslas buvo įsteigti lietuvių visuomeninę organizaciją. Organizacinio komiteto nariai važinėjo po kaimus, organizavo susirinkimus, rinko atstovus į būsimą suvažiavimą. Buvo numatyta, kad vienas atstovas atstovaus dešimčiai žmonių. Apie steigiamą organizaciją paskelbus centrinėje spaudoje, atsiliepė ir Lenkijos gilumoje gyvenantys lietuviai iš Ščecino, Slupsko, Gdansko, Vroclavo, Lodzės ir Varšuvos. Jie taip pat siuntė savo delegatus.
Šiandien tokia organizacinė veikla gali atrodyti savaime suprantama. Tačiau anuomet, kai lietuvių visuomeninis aktyvumas buvo stebimas valdžios, o tautinės mažumos veikė nepalankioje politinėje aplinkoje, tai reikalavo ne tik didelių pastangų, bet ir drąsos.
1957 m. kovo 30–31 dienomis Punske įvyko steigiamasis Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos suvažiavimas. Jo metu įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, o jos būstinė įsikūrė Punske. Pirmuoju pirmininku išrinktas J. Maksimavičius. Draugijos prezidiume taip pat dirbo du vicepirmininkai – Juozas Vaina ir Juozas Jakimavičius, sekretorius Jonas Stoskeliūnas ir iždininkas Juozas Savickas. Organizacijos įkūrimas – tai buvo viešas bendruomenės pareiškimas, kad Lenkijos lietuviai nori patys rūpintis savo kultūriniu gyvenimu, švietimu, kalba ir tautinės tapatybės išsaugojimu.

Šiandien, žvelgdami į šiuos įvykius, galime klausti: kas paskatino žmones imtis tokios veiklos? Kodėl jie nepasitenkino tuo, ką turėjo, kodėl siekė įkurti savo organizaciją?
Atsakymas, regis, gana aiškus. Jie suprato, kad pavienės iniciatyvos gali būti svarbios, tačiau jų nepakanka ilgalaikiam bendruomenės išlikimui. Reikėjo organizacijos, kuri atstovautų lietuviams, galėtų ginti jų teises, interesus ir koordinuoti veiklą. Kitaip tariant, reikėjo pereiti nuo pavienių žmonių iniciatyvų prie organizuotos bendruomeninės veiklos. Tačiau J. Maksimavičiaus istorija atskleidžia ir kitą lyderystės pusę – atsakomybę už principus, net jeigu jų laikymasis gali kainuoti asmeninę gerovę.

Kai lyderystė tampa pasipriešinimu
Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos įkūrimas vyko ne demokratinėje, o komunistinės valdžios kontroliuojamoje valstybėje. Lenkijos valdžia siekė, kad tautinės mažumos būtų integruotos į socialistinės valstybės ideologinę sistemą. Todėl visuomeninės organizacijos galėjo veikti tik tiek, kiek jų veikla neprieštaravo valdžios interesams.
Lietuvių siekiai buvo kitokie. Jiems pirmiausia rūpėjo mokyklos, lietuviška spauda, kultūros namai, tautinės tradicijos ir galimybė palaikyti ryšius su kitais lietuviais. Šie tikslai ne visada sutapo su komunistinės valdžios lūkesčiais.
Po steigiamojo suvažiavimo J. Maksimavičius buvo pakviestas į Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto Tautybių komisijos posėdį. Jame jis kalbėjo apie lietuviams aktualias problemas: mokyklas, iškeldintų šeimų grįžimą, ūkininkų padėtį, vietos valdžios priešiškumą lietuviams. Tačiau valdžiai nepatiko, kad Draugija neketino tapti jos ideologiniu įrankiu.

Netrukus prieš pirmąjį Draugijos pirmininką pradėtos taikyti įvairios spaudimo priemonės. Jis buvo sekamas, patyrė grasinimų, jo namuose vyko kratos, spaudoje pasirodė šmeižikiškų straipsnių. J. Maksimavičius buvo kaltinamas nacionalizmu, priešiškumu socialistinei santvarkai, ryšiais su Vakarų lietuviais ir kišimusi į religinius reikalus. Galiausiai jis buvo areštuotas.
Tokiomis aplinkybėmis vadovauti organizacijai reiškė atsidurti prieš sudėtingą pasirinkimą. Viena vertus, reikėjo išsaugoti Draugiją ir jos veiklą, kita vertus, buvo neįmanoma sutikti su reikalavimais atsisakyti pagrindinių jos tikslų. Bendradarbiavimas su komunistine valdžia galėjo reikšti vertybinių principų išdavystę, o pasipriešinimas kėlė grėsmę pačiam žmogui ir jo šeimai.
J. Maksimavičius nusprendė atsistatydinti. Savo atsistatydinimo raštus jis išsiuntė Balstogės vaivadai, partijos sekretoriui, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komitetui ir Vidaus reikalų ministerijai. Jo vieton, neatsiklausus kitų valdybos narių, buvo paskirtas Paliūnuose gyvenęs felčeris Juozas Savickas. Jis priklausė partijai, tačiau neturėjo visuomenėje tokio autoriteto kaip jo pirmtakas.

Šis istorijos epizodas verčia susimąstyti apie tikrojo lyderio atsakomybę. Ar lyderis yra tas, kuris bet kokia kaina stengiasi išsaugoti savo postą? O gal tas, kuris tam tikru momentu supranta, kad pareigų išsaugojimas reikštų išsižadėti to, dėl ko visa veikla buvo pradėta?
J. Maksimavičiaus sprendimas gali būti vertinamas įvairiai, tačiau jo pasirinkimo motyvai leidžia kalbėti apie principingą lyderystę. Jis nesutiko, kad organizacija, įkurta lietuvių bendruomenės interesams ginti, būtų paversta svetimos ideologijos priemone. Tokie žmonės tampa svarbūs ne vien dėl to, ką sukūrė, bet ir dėl to, ko atsisakė dėl savo įsitikinimų.
Ne kiekviena organizacija telkia bendruomenę
Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos istorija atskleidžia ir sudėtingesnį bendruomenės organizavimo aspektą. Vien organizacijos įkūrimas dar negarantuoja, kad ji visapusiškai atstovaus žmonių interesams.
1959 metais įvyko antrasis LVKD suvažiavimas. Šį kartą jo organizavimu ir delegatų pasirinkimu rūpinosi komunistinės valdžios atstovai. Draugijos pirmininku išrinktas Algirdas Skripka. Organizacijos būstinė perkelta iš Punsko į Seinus. Suvažiavime priimti nutarimai iš esmės skyrėsi nuo pirmojo suvažiavimo nuostatų. Dabar Draugija turėjo padėti įgyvendinti partijos politiką, kovoti su nacionalizmu ir separatizmu, skatinti lietuvius aktyviau dalyvauti kuriant socialistinę valstybę. Organizacijos veikla turėjo būti nukreipta ne vien į lietuvių kultūros ir švietimo puoselėjimą, bet ir į ideologinį visuomenės formavimą. Būstinės perkėlimas iš Punsko į Seinus taip pat nebuvo atsitiktinis. Valdžiai buvo svarbu atitolinti organizaciją nuo tų lietuvių visuomenininkų, kurių autoritetas ir savarankiškumas kėlė jiems nepasitikėjimą.

Šis istorinis pavyzdys leidžia atskirti du dalykus: formalų vadovavimą ir tikrąją lyderystę. Žmogus gali eiti pareigas, vadovauti organizacijai, disponuoti jos ištekliais, tačiau tai dar nereiškia, kad jis turi bendruomenės pasitikėjimą.
Kita vertus, nereikėtų Draugijos istorijos vertinti vien juodai ar baltai. Nors jos veikla buvo kontroliuojama komunistinės valdžios, organizacijoje dirbo žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpėjo lietuvių ateitis. Net ir ideologinių reikalavimų sąlygomis buvo sprendžiami švietimo, kultūros, saviveiklos ir lietuviškos spaudos klausimai. Draugija išliko viena svarbiausių lietuvių visuomeninio gyvenimo institucijų.
Punsko kraštas šiandien: institucijų yra, bet ar turime lyderių?
Per kelis dešimtmečius Punsko kraštas labai pasikeitė. Tai, dėl ko pokario lietuviai turėjo kovoti, šiandien daugeliu atvejų tapo įprasta kasdienybe. Veikia lietuviškos mokyklos, Punsko lietuvių kultūros namai, visuomeninės organizacijos. Vyksta kultūriniai renginiai, puoselėjamos tradicijos, leidžiama spauda, vykdoma įvairi švietėjiška ir meninė veikla. Šių institucijų reikšmė neabejotina. Jos yra ankstesnių kartų darbo rezultatas ir kartu pagrindas, ant kurio kuriamas dabartinis bendruomenės gyvenimas. Tačiau institucijų egzistavimas dar nereiškia, kad bendruomenės telkimo problema jau išspręsta.
Šiandien kyla kitokių klausimų. Ar pakanka žmonių, pasirengusių visuomeniniam darbui? Ar jaunoji karta nori perimti atsakomybę? Ar bendruomenės veikla nėra pernelyg priklausoma nuo kelių asmenų? Ar organizacijos geba įtraukti naujus žmones, o ne tik palaikyti jau susiformavusį veiklos ratą?
Vertinant dabarties lyderius, reikėtų būti atsargiems. Viešosios pareigos, rinkimų rezultatai, vadovavimas įstaigai ar organizacijai nėra pakankamas pagrindas vadinti žmogų visuomenės lyderiu. Kita vertus, negalima ignoruoti ir tų, kurie tyliai dirba, organizuoja, padeda, palaiko ryšius, skatina jaunimą ir dažnai lieka nepastebėti.
Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama praeities visuomenės veikėjams. Jų veiklą galime vertinti remdamiesi konkrečiais istoriniais faktais ir išvengti pernelyg lengvų dabarties asmenų nuopelnų ar autoriteto vertinimų. Be to, praeitis leidžia kelti klausimą, kokias vertybes ir veiklos principus turėtume išsaugoti šiandien.
Ar turime kam perduoti estafetę?
Pokario metais lietuviai neturėjo daugelio šiandien įprastų galimybių. Jiems teko kovoti dėl mokyklų, kultūros, spaudos, organizuoto visuomeninio gyvenimo. Tačiau jie turėjo bendraminčių, kurie suprato, kad niekas kitas už juos nepadarys to, kas būtina bendruomenės išlikimui. Jų lyderystė nebuvo vien sėkmės istorija. Būta konfliktų, politinio spaudimo, sudėtingų pasirinkimų ir nusivylimo. Kai kurių žmonių pastangos buvo ribojamos, kai kurie buvo pašalinti iš vadovaujamų pareigų, kiti turėjo rinktis tarp savo įsitikinimų ir galimybės tęsti darbą.
Ko iš jų galėtume pasimokyti šiandien? Pirmiausia – suvokimo, kad bendruomenė nėra vien vieta, kurioje gyvename, ar institucijos, kuriomis naudojamės. Bendruomenė – tai žmonių tarpusavio ryšiai ir įsipareigojimai vienas kitam. Ji gyva tol, kol yra žmonių, kuriems rūpi ne tik tai, ką jie patys gauna, bet ir tai, ką gali duoti kitiems. Bendruomenės lyderis neturėtų siekti viską kontroliuoti. Jo užduotis – sudaryti sąlygas kitiems veikti, išklausyti skirtingų nuomonių, ieškoti bendrų sprendimų ir pripažinti, kad bendruomenės gyvenimas negali priklausyti vien nuo vieno žmogaus.
Jaunimas neturėtų būti tik renginių dalyvis ar simbolinis organizacijų narys. Jam reikia suteikti realių galimybių priimti sprendimus, organizuoti veiklą, klysti ir mokytis iš savo patirties. Jeigu jaunoji karta nebus įtraukiama į bendruomenės gyvenimą šiandien, rytoj gali nebūti kam jo tęsti.

Galiausiai reikia pripažinti, kad ne kiekvienas aktyvus žmogus yra lyderis ir ne kiekvienas lyderis privalo užimti oficialias pareigas. Kartais didžiausią įtaką bendruomenei daro mokytojas, kuris daugelį metų ugdo jaunus žmones, kultūros darbuotojas, gebantis suburti skirtingų kartų atstovus, savanoris, tyliai padedantis kitiems, ar žmogus, kuris savo autoritetu paskatina kaimynus imtis bendro darbo.
Punsko krašto istorija leidžia pažvelgti į lyderystę ne kaip į titulą ar pareigybę, bet kaip į atsakomybę. Praeities veikėjai neturėjo visų šiandieninių galimybių, tačiau turėjo aiškų tikslą ir ryžtą jo siekti. Jie suprato, kad lietuviškos mokyklos, kultūra, spauda ir visuomeninis gyvenimas neišliks savaime. Už visa tai reikėjo kovoti, dirbti ir telkti žmones. Todėl šiandien svarbiausias klausimas galbūt nėra, kiek turime lyderių ir kokias pareigas jie užima. Kur kas svarbiau, ar turime žmonių, kurie jaučia atsakomybę už bendruomenės ateitį, ar mokame juos pastebėti ir palaikyti, ar gebame perduoti jiems patirtį ir pasitikėjimą. Juk tikrasis lyderio nuopelnas nėra tas, kad be jo niekas negali apsieiti. Priešingai – didžiausias jo laimėjimas yra sukurti tokią bendruomenę, kuri gebėtų veikti ir jam pasitraukus.










































