Sigito Birgelio pranešimas, skaitytas 2026 m. spalio 28 d. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusiame Lietuvos laisvės kovotojo Vaclovo Navicko-Perkūno 80-ųjų žūties metinių minėjime.
Lietuvos partizaninis pasipriešinimas po Antrojo pasaulinio karo apėmė ir Kalvarijos, Sangrūdos bei Punsko pasienio apylinkes. Čia veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, vadovaujama Adolfo Valentos-Ožio. Jos kovotojai priešinosi sovietų okupacijai, slapstėsi bunkeriuose, kirto Lietuvos ir Lenkijos sieną, palaikė ryšius su Vakarais.
Svarbų vaidmenį šioje kovoje atliko ir Punsko krašto lietuviai. Jie suteikdavo partizanams pastogę, aprūpindavo maistu, padėdavo gauti dokumentus ir perduoti žinias. Už tokią pagalbą miško broliams žmonės rizikavo laisve, o kartais – ir gyvybe.
Pasipriešinimo pradžia
1944 m. rudenį, sovietų kariuomenei vėl okupavus Lietuvą, prasidėjo prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, areštai ir represijos. Dalis jaunų vyrų slapstėsi vengdami šaukimo, kiti dezertyravo arba jungėsi prie ginkluoto pasipriešinimo.
Pasienyje, nuo Kalvarijos iki Sangrūdos, ėmė telktis partizanų būriai. 1944 m. rudenį susiformavo keli sangrūdiečių daliniai, kuriems vadovavo Leonas Kliukinskas-Levas, Antanas Kisieliauskas-Karvelis ir Stasys Čėpla. Juose buvo apie 90 vyrų.
1945 m. vasario 25 d. partizanai užėmė Rudaminą ir nukovė apie 30 MVD karių. Po kelių dienų jie dalyvavo Panaros mūšyje prie Žaliamiškio. Sovietams sutelkus didesnes pajėgas prie Miklausės, miško broliai patyrė nuostolių. Žuvo Leonas Kliukinskas-Levas. Tarp šių kovotojų buvo ir Adolfas Valenta-Ožys. 1945 m. kovą jis perėmė būrio vadovavimą. Dėl sustiprėjusio sovietų dalinių spaudimo apie 20 partizanų pasitraukė į Lenkiją. Prieš tai jie įsiveržė į Sangrūdą ir sunaikino sovietinių įstaigų dokumentus.
1945 m. balandžio pabaigoje Lietuvos kariuomenės kapitonas Vaclovas Navickas Sūsninkų miške įkūrė Perkūno rinktinę, kurią sudarė Sūsninkų ir Sangrūdos būriai. Tų pačių metų gegužę rinktinės partizanai Sūsninkų miške patyrė sunkų smūgį. Rudenį iš Lenkijos grįžęs Adolfas Valenta-Ožys ėmė telkti naują būrį. Prie jo jungėsi buvę Vermachto, Raudonosios armijos ir Plechavičiaus dalinių kariai, tačiau daugumą sudarė jauni vyrai, vengę tarnybos sovietų kariuomenėje.
Vytauto rinktinės 4-oji kuopa
1945 m. rudenį Sangrūdos krašto partizanai įsijungė į Tauro apygardos Vytauto rinktinę. Adolfo Valentos-Ožio vadovaujamas dalinys tapo jos 4-ąja kuopa. Vietos gyventojai kovotojus vadino Ožio arba Valentos būriu, o sovietų valdžios šalininkai – „Ožio banda“.
Kuopa veikė vakarinėje Sangrūdos valsčiaus dalyje, vėliau – prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, į vakarus nuo Kalvarijos–Suvalkų kelio. Kadangi šioje teritorijoje buvo nedaug didelių miškų ir pelkynų, partizanai dažnai veikė mažomis grupėmis, o apsistodavo ūkininkų sodybose įrengtuose bunkeriuose. Svarbesnės slėptuvės turėjo pavadinimus. Kuopos štabo bunkeris vadinosi „Baltieji rūmai“. Kitos slėptuvės buvo pavadintos „Trakais“, „Ukraina“, „Pelių karalyste“ ir „Kremliumi“.
Ginklus partizanai rinko frontui pasitraukus, taip pat paimdavo iš nukautų stribų, milicininkų ir pasieniečių. Juos laikydavo bunkeriuose arba atskirose slėptuvėse.
1945 m. pradžioje kovotojai susidūrė su sovietų pajėgomis prie Strumbagalvės, Rudaminos ir Kalniškės miško. Viename pirmųjų susirėmimų žuvo Jonas Pacevičius-Vyturys. Vėliau, partizanams užėmus Rudaminą, prie Kalniškės miško įvyko dar vienos kautynės. Jos truko apie 20 minučių. Šį kartą partizanai nuostolių nepatyrė.
Tačiau netrukus būrys neteko kelių kovotojų. Per 1945 m. Velykas Klevo būrio vyrai susirinko vienoje sodyboje. Jie buvo susitarę su Būdviečio klebonu dėl išpažinties ir Komunijos. Po pusryčių sodybą apsupo sovietų pajėgos. Per susišaudymą žuvo būrio vadas Leonas Kliukinskas-Klevas ir Viktoras Trečiokas-Liūtas. Sužeistas Julius Mielkus-Lubinas pasitraukė, o vėliau grįžo į Ožio būrį.
1946 m. kovos tęsėsi. Kovo mėnesį prie Tabarų kaimo sovietų saugumo ir pasieniečių pajėgos užklupo partizanų grupę. Per maždaug 15 minučių trukusias kautynes žuvo penki ar šeši kovotojai. Birželio 20 d. prie Jakimavičių kaimo kuopa neteko dar šešių vyrų. 1946 m. spalį partizanai puolė sovietų pajėgas Santakos ir Suvalkėlės kaimuose bei kelyje tarp Kasauskų ir Raudiniškių. 1947 m. pradžioje žuvo Adolfas Valenta-Ožys. Kuopai pradėjo vadovauti Sergijus Bendoravičius-Špokas. Birželio 10 d. čekistai aptiko bunkerį, kuriame jis slapstėsi. Per susirėmimą Špokas žuvo, o Julius Mielkus-Lubinas buvo sužeistas ir pateko į sovietų rankas.
Punsko kraštas – prieglobstis ir ryšių vieta
1945 m. pavasarį į Punsko kraštą atvyko pirmieji Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai: Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valenta-Ožys ir Kostas Kubilius-Meška. Jie apsistojo pas gimines ir vietos gyventojus. Punsko, Krasnavo ir Seinų apylinkės partizanams buvo svarbios dėl čia gyvenusių lietuvių, šeimos ryšių ir galimybės persikelti per sieną. 1945 m. gegužės pabaigoje į Lenkiją atvyko ir Julius Mielkus-Lubinas. Nors galėjo pasilikti Lenkijoje, maždaug po mėnesio jis grįžo į Ožio būrį.
Punsko krašte partizanai gaudavo lenkiškus dokumentus, padėdavusius saugiau judėti. Kai kurie įsidarbindavo pas ūkininkus, prižiūrėdavo gyvulius ir taip stengdavosi nekelti įtarimų. Vietos gyventojai ne tik priimdavo kovotojus nakvynei. Jie slėpdavo ginklus, perduodavo žinias ir palaikydavo ryšius su Lietuvoje veikiančiais būriais. Pagalba partizanams buvo pavojinga. Lenkijos komunistinė valdžia persekiojo jų rėmėjus, vykdė kratas, areštus ir trėmimus. Nukentėjo Burinskų, Kalesinskų, Mukauskų ir kitos šeimos. Antai Natalė Mukauskaitė buvo suimta ir kalėjo. Grįžusi iš kalėjimo, ji buvo palaužtos sveikatos ir netrukus mirė. Labai nukentėjo Pauliukonių ir kitos šiame krašte gyvenusios lietuvių šeimos.
Partizanai negalėjo pasitikėti visais žmonėmis, net ir tais, kurie iš pradžių atrodė patikimi. Sovietų saugumas plėtė agentų tinklą, sekė ryšininkus ir ieškojo slėptuvių. 1947 m. būrys neteko kelių svarbių bunkerių, tarp jų – „Ukrainos“ ir „Kremliaus“. Saugumiečiai aptiko ir rinktinės štabo bei žvalgybos skyriaus dokumentus.
Keliai į Vakarus
Partizanai tikėjosi, kad Vakarų valstybės padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Todėl ryšiai per Lenkiją buvo svarbūs ne tik kasdieniam išlikimui, bet ir informacijos perdavimui. 1945 m. pabaigoje Lietuvos partizanus pasiekė iš Vakarų atvykę emisarai, pasivadinę Patroklo ir Hektoro slapyvardžiais. Jie siūlė pertvarkyti partizaninę veiklą ir sukurti bendrą vadovybę. Punsko krašto lietuviai padėjo kovotojams pasiekti sutartas vietas ir palaikyti ryšius su Lietuvoje veikiančiais būriais. 1947 m. sieną kirto Juozas Lukša-Daumantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Tokios kelionės buvo pavojingos: pasienį saugojo sovietų ir Lenkijos pareigūnai, o aptikti pėdsakai galėjo atvesti prie partizanų slėptuvių.
1949 m. pavasarį Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas su būriu bendradarbių vėl kirto Lietuvos ir Lenkijos sieną. Persiveržimas nebuvo visiškai sėkmingas. Keli partizanai žuvo, o Rimvydas buvo sužeistas. Kurį laiką jis slapstėsi Punsko krašte, tvarkė dokumentus, rašė partizanų kroniką ir rengėsi vykti į Vakarus. Jam padėjo ryšininkės, tarp jų – Teklė Pauliukonytė.
1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvo Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo adjutantas, iš Mockavos kilęs Vytautas Prabulis-Žaibas.
Vakarų paramos, kurios taip tikėjosi, partizanai nesulaukė. Sovietų saugumas ir Lenkijos komunistinės valdžios struktūros vis labiau koordinavo veiksmus prieš pasienyje veikusius kovotojus.
Kuopos likvidavimas
1947 m. vasarą sovietų saugumas jau buvo gerai išanalizavęs 4-osios kuopos veikimo teritoriją. Birželį aptikus štabo bunkerį, pareigūnai gavo daug informacijos apie partizanų ryšius Lenkijoje. Rugpjūčio antroje pusėje Lenkijoje buvo suimti devyni 4-osios kuopos nariai. Rugsėjo 1 d. dalis jų buvo atvežti į Marijampolės NKGB būstinę ir tardomi. Tarp suimtųjų buvo Antanas Pakruopis-Pelėda, Gediminas Lastauskas-Garnys ir Kostas Kubilius-Meška. Per tardymus saugumiečiai siekė išsiaiškinti partizanų veiklos aplinkybes, slėptuvių vietas ir ryšius su Vakarais. Dokumentai, rasti bunkeryje prie Menkupių, atskleidė daug informacijos apie kuopos narius, jų slapyvardžius ir veiklą.
Partizanų padėtį sunkino ir išdavystės. Sovietų agentai bei informatoriai sekė ryšininkus, stebėjo sodybas ir padėjo aptikti bunkerius. Praradus slėptuves, žuvus vadams ir suėmus kovotojus, kuopos veikla vis labiau silpo. Ožio būrio pabaiga siejama su 1952 m. gegužės 20 d., kai buvo suimtas ilgametis partizanas ir paskutinis būrio vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis. Partizanauti jis pradėjo būdamas vos 18 metų. 1952 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje jam buvo paskirta mirties bausmė.
Atmintis apie kovotojus ir jų rėmėjus
Vytauto rinktinės 4-osios kuopos veikla Kalvarijos, Sangrūdos ir Punsko pasienio apylinkėse buvo neatsiejama platesnės Lietuvos laisvės kovos dalis. Partizanai veikė itin sudėtingomis sąlygomis, buvo priversti nuolat keisti slėptuves ir judėjimo maršrutus, saugotis ne tik sovietų kariuomenės bei saugumo, bet ir išdavysčių.
Šioje istorijoje svarbūs ne tik žuvusiųjų ir suimtųjų vardai. Be vietos gyventojų pagalbos partizanai nebūtų galėję taip ilgai išsilaikyti ir veikti Lenkijos teritorijoje. Ūkininkai suteikdavo jiems pastogę ir maistą, ryšininkai perduodavo žinias, o kai kurios šeimos slėpė dokumentus bei ginklus, gerai žinodamos, kad už tai gali būti skaudžiai nubaustos. Šių žmonių likimai primena, kokią kainą pasienio krašto gyventojams teko mokėti už pagalbą laisvės kovotojams. Tai buvo ne vien parama ginkluotai kovai – tai buvo ir tylus, kasdienis pasipriešinimas okupacijai, reikalavęs drąsos, ištikimybės ir pasiaukojimo.
Kalvarijos, Sangrūdos ir Punsko krašto istorija liudija, kad Lietuvos laisvės kova nesibaigė ties valstybės siena. Ji tęsėsi ir už jos – žmonių namuose, šeimose, slėptuvėse ir pavojingose kelionėse per sieną. Todėl šiandien turime prisiminti ne tik tuos, kurie paėmė į rankas ginklą, bet ir tuos, kurie jiems padėjo, slėpė, maitino ir saugojo. Svarbu išsaugoti kovotojų ir jų rėmėjų vardus, pasakoti jų istorijas ir perduoti jas jaunajai kartai. Taip išsaugosime atmintį apie žmones, kurie sovietų okupacijos metais, nepaisydami pavojų ir aukų, kovojo už Lietuvos laisvę.
