Apie Lenkijos lietuvių pilietiškumą galima kalbėti įvairiais aspektais – nuo dalyvavimo rinkimuose ir tautinės tapatybės puoselėjimo iki tarpusavio pagalbos ir pasirengimo galimoms krizėms. Kaip šiuos klausimus vertina Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas? Su juo kalbamės apie rinkėjų aktyvumą, lietuviškas tradicijas, parapijos gyvenimą, pagalbą Ukrainai ir civilinę saugą. Viršaitį kalbina Sigitas Birgelis.
– Pradėkime nuo pilietiškumo. Kaip vertinate Punsko ir Seinų krašto gyventojų aktyvumą rinkimuose?
Apgailestauju, kad mūsų krašte rinkėjų aktyvumas mažesnis už Lenkijos vidurkį. Per Lenkijos Seimo rinkimus balsuoti ateina apie 56 procentus rinkėjų. Tai buvo didžiausias iki šiol pasiektas aktyvumas. Dažniausiai rinkimuose dalyvauja maždaug 43 procentai ar net mažiau žmonių. Savivaldybių rinkimuose balsuoja apie pusė rinkėjų.
Mes nuolat primename žmonėms apie rinkimus. Apie juos informuoja žiniasklaida, primenama ir bažnyčioje, žinoma, nenurodant, už ką balsuoti. Manau, kad rinkėjų aktyvumas galėtų būti gerokai didesnis. Norėčiau, kad rinkimuose dalyvautų 70–80 procentų rinkėjų, nors suprantu, kad ne visi turi galimybę atvykti balsuoti. Stengiamės sudaryti sąlygas ir tiems, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių patys negali pasiekti savo rinkimų apylinkės.
Kodėl žmonės nebalsuoja, sunku vienareikšmiškai pasakyti. Vieni teigia nerandantys tinkamo kandidato, kiti mano, kad jų balsas nieko nepakeis. O kartais tai yra tiesiog abejingumas. Man atrodo, kad taip neturėtų būti.
– Lenkijos lietuviai yra lojalūs šios valstybės piliečiai. Tačiau pilietiškumas turi ir tautinę išraišką. Kaip šiandien vertinate mūsų bendruomenės tautinį pilietiškumą?
Anksčiau jį vertinau labai teigiamai. Dabar pastebiu, kad žmonės pasiduoda įvairioms įtakoms, ne visada supranta, kas svarbu ateičiai, arba pernelyg susitelkia į kasdienius rūpesčius. Tautinį pilietiškumą pirmiausia sieju su lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų puoselėjimu. Tačiau vien to, kad šiandien kalbame lietuviškai ir saugome savo kultūrą, nepakanka. Turime rūpintis, kad visa tai išliktų ir ateities kartoms.
– Pastaruoju metu mūsų parapijoje kilo įvairių klausimų dėl lietuviškų pamaldų ir tradicijų. Kaip vertinate šią situaciją?
Kai kurie pastarojo meto įvykiai kelia nerimą. Kartais į tradicijas žvelgiama taip, tarsi jos negalėtų keistis, nors svarbiausia turėtų būti žmonių poreikiai ir galimybė išsaugoti savo tautinį tapatumą. Manau, kad kiekvienas, einantis atsakingas pareigas, pirmiausia turi tarnauti žmonėms. Nesvarbu, ar tai viršaitis, kunigas, ar kitas pareigūnas. Mes esame žmonėms, o ne žmonės mums. Todėl būtina juos išklausyti.
Nenoriu vertinti klebono sprendimų, nes nežinau visų aplinkybių, tačiau manau, kad žmonių lūkesčiai turi būti išgirsti. Jeigu kyla klausimų dėl lietuviškų pamaldų ar tradicijų, reikėtų ieškoti sprendimų, kurie padėtų išvengti nesutarimų.
Liūdniausia, kai dėl tokių dalykų susipyksta patys lietuviai. Vieni nusivilia, kiti nebeina į bažnyčią, dar kiti ima žiūrėti į kaimynus kaip į priešininkus. Taip neturėtų būti.
Negalime būti abejingi net ir iš pirmo žvilgsnio nedideliems dalykams, kurie gali turėti reikšmės mūsų tautiniam tapatumui. Norėčiau, kad lietuviškos organizacijos ir visi mūsų krašto žmonės gebėtų iš anksto pastebėti galimas problemas ir ieškotų būdų jas spręsti.
– Kalbant apie bendruomeniškumą, dažnai pabrėžiama, kad mūsų krašte žmonės vieni kitiems padeda. Ar ši tradicija tebėra gyva?
Tikrai taip. Punsko ir Seinų krašto žmonės padeda vieni kitiems, kai ištinka nelaimė. Neseniai viename kaime iš dalies apdegė gyvenamasis namas. Į nelaimę reagavo visa apylinkė. Žmonės susitelkė ir kas kuo galėjo, ėmėsi padėti. Panašiai būna ir per laidotuves – pirmiausia į pagalbą ateina kaimynai, vėliau prisideda giminės. Tai sena mūsų krašto tradicija, kad kaimynas padeda kaimynui. Žinoma, ir tarp kaimynų pasitaiko nesutarimų dėl žemės ar kitų dalykų, tačiau dauguma problemų išsprendžiamos. Svarbiausia – būti pasirengusiam išklausyti kitą žmogų. Jeigu abi pusės nori kalbėtis, galima rasti bendrą sprendimą.
Žmonės vienas kitam nėra abejingi. Tai rodo savanorystė ir įvairios bendruomenių iniciatyvos. Žmonės tvarko aplinką, sodina medelius, prižiūri kryžius, buriasi į kaimo šeimininkių būrelius, padeda visuomeninėms organizacijoms. Prireikus kraujo ligoniams, taip pat susitelkiama. Tokiais atvejais atsiskleidžia tikrasis bendruomeniškumas.
– Punsko valsčius ir jo gyventojai aktyviai prisidėjo prie pagalbos Ukrainai. Kaip prisimenate šį laikotarpį?
Kai reikėjo rinkti maistą, drabužius ir kitus būtinus daiktus, žmonės juos aukojo. Kai atsirado galimybė priimti ukrainiečius gyventi, mūsų krašto gyventojai atvėrė jiems savo namų duris. Ir per labdaros koncertus surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainai. Taip pat vyko paramos mitingai. Mūsų krašto gyventojai padėjo Ukrainai tiek, kiek galėjo ir kiek tuo metu reikėjo.
Žinoma, dabar pasitaiko žmonių, kurie pasiduoda propagandai ar populistų skleidžiamiems prieš ukrainiečius nukreiptiems šūkiams. Tačiau Punsko valsčiuje tokios nuotaikos nėra vyraujančios. Žmonės geba suprasti, kokioje padėtyje atsidūrė Ukraina ir kodėl jai reikia pagalbos.
– Karas Ukrainoje privertė iš naujo įvertinti ir savo pačių saugumą. Kaip Punsko valsčius pasirengęs galimoms ekstremaliosioms situacijoms? Ar turime slėptuvių ir gyventojų apsaugos planų?
Šiuo metu gyventojų pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms dar nėra toks, kokio norėtume. Į mokymus ateina nedaug žmonių – kartais vos penki ar šeši. Informacija visuomenei prieinama, tačiau susidomėjimas nėra didelis. Kiekvienas Lenkijos gyventojas yra gavęs valstybės parengtą vadovą, kuriame paaiškinta, kaip elgtis įvairiose pavojingose situacijose. Dalis žmonių jį perskaitė, tačiau svarbu ne tik turėti informaciją, bet ir žinoti, kaip ją pritaikyti praktiškai.
Tikrų slėptuvių, kuriose būtų galima apsisaugoti nuo didelių raketų smūgių, Punske nėra. Joms įrengti reikėtų didelių investicijų. Viena slėptuvė, kurioje tilptų apie 200 žmonių, galėtų kainuoti maždaug 5,2 milijono zlotų. Tačiau problema ne vien statybos kaina. Slėptuvę reikėtų nuolat prižiūrėti, aprūpinti ir laikyti parengtą naudoti. Taip pat reikėtų numatyti, kaip ekstremaliosios situacijos atveju organizuoti žmonių patekimą į ją.
– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie galimą didelio masto krizę, taip pat apie pabėgėlių srautus iš Baltijos šalių. Ar pasienio savivaldybės turi pakankamai informacijos, kaip tokiu atveju reikėtų veikti?
Kyla nemažai klausimų, kaip būtume pasirengę tokiai krizei. Lietuvos ir Lenkijos vadovai kalba apie galimus pabėgėlių srautus iš Baltijos šalių, tačiau savivaldybėms trūksta konkrečios informacijos, kaip tokiu atveju veikti. Turėtume iš anksto žinoti, kur žmonės būtų priimami, kaip būtų organizuojamas transportas, kur kaupiamas maistas ir vanduo. Pasienio savivaldybėms būtina glaudžiau bendradarbiauti ir kartu ruoštis galimoms krizėms. Šiais klausimais esu kalbėjęs ir su naująja Lietuvos konsule.
Rengiami veiksmų planai, numatomos vietos, kur žmonės galėtų laikinai pasislėpti. Punske yra dvylika tokių vietų, tačiau tai nėra tikros slėptuvės. Jose taip pat reikėtų numatyti vandens ir bent minimalių maisto atsargų. Gyventojai turėtų pasirūpinti ir asmeninėmis atsargomis.
Tikimės, kad valstybės skiriamos lėšos civilinei saugai ir gyventojų apsaugai padės sustiprinti ir mažesnių pasienio savivaldybių pasirengimą. Kol kas laukiame konkretesnės informacijos apie finansavimo galimybes. Svarbu, kad savivaldybės būtų įtrauktos į platesnius pasirengimo planus. Suprantama, kad ne visą informaciją galima viešinti, tačiau vietos valdžia turi žinoti, kokių veiksmų iš jos tikimasi.
– Ar savivaldybė turi informacijos apie valstybės rezervus, medicinos priemones ir jodo preparatus?
Kiek žinau, valstybė didina rezervus ir atnaujina medicinos priemonių atsargas. Jodo preparatai šiuo metu savivaldybėms nėra paskirstyti. Jeigu valstybė nuspręstų juos skirti gyventojams, turėtume pasirūpinti jų laikymo vieta ir išdalijimo organizavimu.
– Ko, jūsų nuomone, šiandien labiausiai trūksta, kad gyventojai būtų geriau pasirengę galimoms nelaimėms?
Pirmiausia reikia aiškių procedūrų ir praktinių mokymų. Žmonės turi žinoti, kaip elgtis, jeigu iš tikrųjų susidurtume su ekstremaliąja situacija. Vien informacijos ar parengtų planų nepakanka – būtina, kad gyventojai suprastų, ką konkrečiai turėtų daryti.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
