Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų krašte
Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“
Žmogui neužtenka vien teisės kalbėti savo kalba. Jam svarbu jausti, kad ši kalba gerbiama, kad ja galima ne tik bendrauti namuose, bet ir viešajame gyvenime, išpažinti tikėjimą, giedoti ir melstis. Kai gimtoji kalba išstumiama iš svarbių gyvenimo sričių, ginčas dėl žodžių greitai tampa ginču dėl orumo ir teisės būti savimi.
Lazdijų krašto žmonėms Punskas ir Seinai – artimi kaimynai, su kuriais juos sieja bendra kalba, tradicijos ir istorinė atmintis. Šiandien Lietuvos ir Lenkijos siena veikiau jungia, nei skiria: žmonės lankosi vieni pas kitus, bendrauja, dalyvauja kultūros renginiuose, puoselėja lietuvybę. Tačiau tautiečių anapus sienos gyvenime esama ir rūpesčių, kurių iš pirmo žvilgsnio galima ir nepastebėti.
Vienas jų – lietuvių kalbos vieta Bažnyčioje. Pastaruoju metu Punsko parapijoje kilę nesutarimai priminė, kad lietuviškų religinių tradicijų išsaugojimas bendruomenei tebėra svarbus klausimas. O Seinų istorija liudija, kad teisės melstis gimtąja kalba kadaise teko laukti dešimtmečius.
Punsko parapijoje – noras būti išgirstiems
Punsko ir Seinų krašto lietuvių bendruomenėje vėl iškilo klausimų dėl lietuviškai kalbančių katalikų sielovados. Nesutarimų atsirado dėl religinių procesijų organizavimo, lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo per pamaldas, parapijų tarybų veiklos ir bendravimo su tikinčiaisiais. Dalis parapijiečių pasigedo aiškumo, atviro pokalbio ir pagarbos nusistovėjusioms tradicijoms. Jų vertinimu, svarbūs sprendimai ne visuomet patenkinamai aptariami su bendruomene, o kai kurie jos pageidavimai lieka neišgirsti.
Šių metų liepos 30 d. šešių Lenkijos lietuvių organizacijų vadovai kreipėsi į Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininką, Gdansko metropolitą arkivyskupą Tadeušą Voidą (Tadeusz Wojda), raštu išdėstydami rūpesčius dėl lietuviškai kalbančių katalikų sielovados Elko vyskupijos Punsko, Seinų ir Smalėnų parapijose.
Kreipimosi autoriai pabrėžė, kad jų tikslas nėra asmeniškai skųstis Punsko klebonu ar siekti jo pakeitimo. Jie tenorį atkreipti Bažnyčios vadovybės dėmesį į susikaupusias problemas ir paskatinti ieškoti sprendimų, kurie leistų lietuviškai kalbantiems tikintiesiems visavertiškai dalyvauti savo parapijų gyvenime.
Rašte priminta, kad naujasis klebonas buvo sutiktas geranoriškai. Parapijiečiai ir savivaldybė prisidėjo prie klebonijos bei jos aplinkos tvarkymo, stengėsi sudaryti kunigui geras sąlygas. Šias pastangas kreipimosi autoriai vaizdingai palygino su puošniu kilimu, nutiestu į klebono širdį. Jie tikėjosi, kad toks pat geranoriškumas bus parodytas ir sprendžiant jautrius parapijos klausimus.
Nesutarimų centre atsidūrė ir bendros lietuvių bei lenkų religinės procesijos. Kreipimesi cituojami klebono žodžiai: „Aš nevesiu procesijos du kartus“ ir „Dievas yra vienas“. Lietuvių organizacijų atstovams kilo klausimas, ar bendras tikėjimas būtinai reiškia, kad turi būti suvienodintos skirtingos religinės tradicijos.
Organizacijos taip pat išreiškė susirūpinimą dėl lenkų kalbos elementų įtraukimo į lietuviškas Mišias ir kai kurių apeigų pakeitimų. Jų vertinimu, tokie sprendimai gali silpninti per ilgą laiką susiformavusias tradicijas. Rašte keliama ir prielaida, kad kai kuriems sprendimams gali turėti įtakos siekis stiprinti lenkiškumą mišriame pasienio krašte. Tai kreipimosi autorių vertinimas, o ne įrodytas faktas, tačiau jis atskleidžia bendruomenės nerimą.
Kreipimesi atkreiptas dėmesys ir į lietuviškai kalbančių tikinčiųjų atstovavimą Seinų parapijos taryboje bei nepakankamą aiškumą dėl Punsko parapijos sielovados tarybos veiklos. Bendruomenei svarbu žinoti, kaip priimami sprendimai ir kokią vietą ji pati turi parapijos gyvenime.
Rugpjūčio 18 d. arkivyskupas Tadeuš Voida atsakė į kreipimąsi. Jis priminė Kanonų teisės kodekse įtvirtintą vyskupo pareigą rūpintis visais jam patikėtais tikinčiaisiais, neatsižvelgiant į jų tautybę. Arkivyskupas išreiškė viltį, kad nuoširdus dialogas, ramus argumentų išdėstymas ir vietos dvasininkų pozicijos išklausymas padės rasti bendrą kelią.
Ar šis raginimas virs konkrečiais susitarimais, parodys ateitis. Tačiau pats konfliktas kelia klausimą, svarbesnį už vieną procesiją ar parapijos sprendimą: kaip žmogui jaustis visaverčiam savo bažnyčios bendruomenės nariui, jeigu jam nuolat tenka aiškinti, kodėl svarbu išsaugoti gimtąją kalbą?
Žinoma, ne kiekvieną šiandienos nesutarimą galima laikyti tautinės diskriminacijos įrodymu. Mišrioje parapijoje reikia derinti skirtingus poreikius, o sprendimus gali lemti ir praktinės aplinkybės. Vis dėlto bendruomenės rūpesčių nederėtų atmesti vien todėl, kad jie susiję su liturgijos tvarka ar procesijų organizavimu.
Kodėl šis klausimas Punsko ir Seinų krašto lietuviams toks jautrus, padeda suprasti istorija.
Kai maldos kalba tapo tautinės tapatybės klausimu
Seinų krašte lietuvių ir lenkų santykiai Bažnyčioje niekada nebuvo vien liturgijos klausimas. Čia nuo seno gyveno abiejų tautybių žmonės, lankę tas pačias bažnyčias ir išpažinę tą patį katalikų tikėjimą. Tačiau jų kalbos skyrėsi, o kalba buvo glaudžiai susijusi su tautine savimone. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje mišriose parapijose lietuviams neretai tekdavo tenkintis vadinamosiomis pridėtinėmis pamaldomis, kai pagrindinės apeigos vykdavo lotynų kalba. Tuo metu kalbos pasirinkimas buvo glaudžiai susijęs su tautiniais ir politiniais interesais. Todėl lietuviškų pamaldų reikalavimas kartais buvo suvokiamas ne kaip tikinčiųjų poreikis, o kaip politinis pareiškimas.
Vienas skaudžiausių konfliktų kilo Berznyke. Nesutarimai dėl lietuviškų pamaldų peraugo į rimtus susidūrimus, ginčas pasiekė bažnytinę vyresnybę ir pasaulietinę valdžią. Galiausiai bažnyčia buvo uždaryta trejiems metams. Šie įvykiai paliko ilgalaikių nuoskaudų ir parodė, kokių skaudžių padarinių gali turėti nenoras pripažinti kitos bendruomenės poreikius.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių padėtis tapo dar sudėtingesnė. 1944 m. rugsėjo 22 d. buvo pasirašytas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos TSR susitarimas dėl gyventojų perkėlimo. Pasienio lietuviams grėsė būtinybė palikti savo kaimus ir namus. Daugelis nenorėjo išvykti: sovietinė Lietuva jiems nereiškė sugrįžimo į nepriklausomą tėvynę. Jie liko gyventi naujomis politinėmis sąlygomis, o lietuvių kalbos vartojimo galimybės viešajame gyvenime buvo ribotos. Bažnyčia išliko viena iš nedaugelio erdvių, kurioje dar galėjo skambėti gimtoji kalba. Todėl lietuviškos pamaldos reiškė kur kas daugiau nei galimybę suprasti kunigo žodžius. Jos padėjo išsaugoti šeimos tradicijas, perduoti tikėjimą vaikams ir palaikyti bendruomenės ryšius.
„Čia yra Lenkija“
1945 m. rugsėjį Seinų klebonas Vincentas Astasevičius buvo iškviestas į saugumo įstaigą ir įspėtas, kad lietuviškos pamaldos prieštarauja valstybės interesams. Nepaisydamas spaudimo, jis ir toliau aukojo Mišias lietuviškai – iki pat savo mirties 1946 metais. Po jo mirties padėtis pasikeitė. Naujasis klebonas Juzefas Zlotkovskis (Józef Złotkowski) nusprendė visas apeigas vykdyti lenkų kalba. Lietuvių prašymai paskirti lietuviškai mokantį kunigą nebuvo patenkinti. Seinų lietuvių delegacija nuvyko pas Lomžos vyskupą, tačiau susitikimas vilčių nesuteikė. Lietuviams buvo pareikšta, kad norintieji melstis gimtąja kalba gali važiuoti į Kauną, nes „čia yra Lenkija“. Šie žodžiai tapo skaudžiu bendruomenės atminties ženklu. Jie tarsi nubrėžė ribą ne tik tarp valstybių, bet ir tarp kalbų, kuriomis žmogui buvo leidžiama kreiptis į Dievą.
Tais pačiais metais lietuviškų pamaldų neteko ir Smalėnų parapija. Punske taip pat kilo grėsmė lietuviškai maldai, tačiau klebonas Antanas Žievys atsisakė panaikinti lietuviškas pamaldas.
Seinų lietuviai nepasidavė. Jie rašė prašymus, vyko pas bažnytinės valdžios atstovus, ieškojo paramos ir mėgino įrodyti, kad jų reikalavimas nėra politinė užgaida. Jie norėjo tik vieno – melstis gimtąja kalba savo parapijos bažnyčioje.
1958 m. 364 Seinų parapijiečiai lenkai pasirašė laišką, kuriame prašė vyskupo neleisti įvesti lietuviškų pamaldų. Vienas jų argumentų buvo tas, kad lietuviai moka lenkiškai, todėl atskiros pamaldos esą nereikalingos. Tačiau mokėti kitą kalbą nereiškia atsisakyti savosios. Seinų lietuviai lenkiškai bendravo darbe, mokykloje, parduotuvėje ir gatvėje. Jie nereikalavo panaikinti lenkiškų pamaldų – tik norėjo, kad jų bažnyčioje būtų vietos ir lietuvių kalbai.
Mažumos teisė nėra prašymas užimti kito vietą. Tai prašymas turėti savąją.
Dešimtmečiai beldimosi į Bažnyčios duris
Seinų lietuvių prašymai pasiekė vis aukštesnius Bažnyčios hierarchus, o lietuvių išeivija siuntė protesto laiškus ir rašė apie šią padėtį spaudoje. Tačiau sprendimo teko ilgai laukti.
1975 m. per Dievo Motinos karūnavimo iškilmes Seinų bazilikoje buvo leista aukoti vienkartines lietuviškas Mišias. Ta proga lietuviai iškėlė plakatą lotynų kalba „Nota bene!“ – „Įsidėmėkite!“ Juo priminta, kad teisės melstis savo parapijos bažnyčioje jie prašo nuo 1946 metų. Tai buvo ženklas, kad bendruomenė neišnyko, jos kalba tebėra gyva, o jos prašymas nepamirštas.
Vienas skaudžiausių epizodų įvyko 1980 m., kai Seinuose apsilankė kunigas Pranas Gavėnas, dirbęs su lietuviais Brazilijoje. Jis norėjo Seinų bazilikoje aukoti Mišias prie vyskupo Antano Baranausko kapo, tačiau jam to padaryti nebuvo leista. Kunigui pasiūlyta naudotis buvusia liuteronų bažnytėle.
Vėliau kunigas Gavėnas kreipėsi į popiežių Joną Paulių II ir išsamiai aprašė Seinų lietuvių padėtį. Laiške pasakojama ir apie daugiau kaip šimto žmonių susibūrimą bazilikoje. Jie norėjo giedoti lietuviškai, tačiau giedojimui buvo trukdoma. Sužinoję, kad svečiui kunigui neleista aukoti Mišių, žmonės atsiklaupė ir užgiedojo „Pulkim ant kelių“. Ši scena tapo visos istorijos simboliu. Žmonės negalėjo pakeisti bažnytinės valdžios sprendimų, tačiau turėjo tikėjimą, kalbą ir giesmę. Kai neleidžiama kalbėti, kartais už žmogų prabyla giesmė.
Po 37 metų lietuviška malda bazilikoje
Pagaliau 1983 m. padėtis pasikeitė. Spalio 4 d. Lomžoje vykusiame susitikime buvo nustatyta lietuviškų pamaldų tvarka, paskirtas lietuvius aptarnausiantis kunigas ir atkurtos liturginės apeigos lietuvių kalba.
Spalio 16 d. Seinų bazilikoje vėl įvyko lietuviškos Mišios. Nuo lietuviškų pamaldų panaikinimo buvo praėję 37 metai. Tai buvo ne vien liturginės tvarkos pakeitimas. Lietuviams tai reiškė sugrįžimą į savo istorinę šventovę ir pripažinimą, kad jų kalbai Bažnyčioje yra vietos. Jie nesiekė privilegijų ar kitų tikinčiųjų teisių apribojimo – norėjo būti lygiateisiai parapijos nariai.
Šiandien lietuviškos Mišios Seinuose yra įprasta parapijos gyvenimo dalis. Istorija parodė, kad skirtingomis kalbomis besimeldžiantys žmonės gali sugyventi, o lietuviškos pamaldos savaime nekelia grėsmės parapijiečių santarvei. Daug svarbiau, ar gebama priimti kitą ir gerbti jo poreikius.
Seinų istorija atskleidžia ir kitą dalyką: teisės, kurios šiandien atrodo savaime suprantamos, ne visada tokios buvo. Kartais joms įtvirtinti prireikia daugybės žmonių pastangų, atkaklumo ir dešimtmečių laukimo.
Ką ši istorija sako šiandien?
Lazdijų ir Kalvarijos krašto gyventojams Punsko ir Seinų lietuvių patirtis nėra tolima istorija. Tai bendros pasienio erdvės gyvenimas, kuriame lietuvių kalba buvo saugoma šeimose, mokyklose, kultūros draugijose ir bažnyčiose.
Šiandien Punske ir Seinuose veikia lietuviškos mokyklos, leidžiama spauda, rengiamos kultūros šventės, o Seinų bazilikoje vėl skamba lietuviška malda. Tačiau mažos bendruomenės išlikimas nėra savaime garantuotas. Mažėjant gyventojų skaičiui, jaunimui išvykstant, o kasdienėje aplinkoje vyraujant daugumos kalbai, kiekviena erdvė, kurioje gyva gimtoji kalba, įgyja ypatingą reikšmę. Bažnyčia – viena tokių erdvių. Čia kalba perduodama ne per vadovėlius ar oficialius renginius, bet per maldą, giesmę, sakramentus, šeimos šventes ir atsisveikinimą su mirusiaisiais. Todėl lietuviškų pamaldų klausimas susijęs ir su platesniu rūpesčiu: ar bendruomenė galės išsaugoti savo tapatybę ir perduoti ją kitai kartai?
Dabartinių Punsko parapijos nesutarimų nederėtų tapatinti su pokario draudimais. Istorinės aplinkybės skiriasi, todėl šiandienos konfliktus reikia vertinti pagal konkrečius faktus ir išklausyti visas puses. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kodėl lietuvių bendruomenė jautriai reaguoja į sprendimus, susijusius su jos kalba ir tradicijomis.
Arkivyskupas Tadeuš Voida paragino ieškoti bendro kelio. Dabar svarbiausia, kad šis raginimas virstų konkrečiais susitarimais: skaidriu sprendimų priėmimu, bendruomenės dalyvavimu parapijų gyvenime ir pagarbiu dvasininkų bei tikinčiųjų dialogu. Dialogas nereiškia, kad viena pusė privalo atsisakyti savo įsitikinimų. Jis reiškia pasirengimą išgirsti kitą ir ieškoti sprendimo, kuris gerbtų teisėtus visų bendruomenės narių poreikius. Parapijiečiai turi teisę klausti ir dalyvauti sprendžiant jiems svarbius klausimus, o dvasininkų pareiga – rūpintis visais tikinčiaisiais, nepaisant jų tautybės.
Lietuviškų religinių tradicijų išsaugojimas nėra priešiškas Lenkijai. Žmogus gali būti ištikimas valstybei, kurioje gyvena, gerbti jos kalbą ir kultūrą, kartu puoselėdamas ir savo tautinį paveldą. Šios vertybės viena kitai neprieštarauja.
Seinų lietuvių istorija rodo aiškią pamoką: po 37 metų jų teisė melstis gimtąja kalba buvo pripažinta. Jie nesiekė atimti iš lenkų jų kalbos – norėjo, kad šalia lenkiškos maldos būtų vietos ir lietuviškai. Šiandien lietuviška malda Seinų bazilikoje jau nėra draudžiama. Tačiau dabartiniai nesutarimai primena, kad iškovotos teisės pačios savęs neapsaugo. Jas reikia gerbti, o pasitikėjimą tenka kurti kasdien.
Lazdijų krašto žmonėms verta žinoti, kuo gyvena tautiečiai kitapus sienos. Jų rūpesčiai nėra vien vietinės bendruomenės reikalas. Jie primena, kad kalba išlieka gyva tol, kol ja ne tik kalbama, bet ir giedama, meldžiamasi, mokoma vaikus. Jie meldėsi, kad galėtų melstis. Jų atkaklumas padėjo susigrąžinti tai, kas turėtų būti savaime suprantama – teisę kreiptis į Dievą gimtąja kalba. Dabar svarbiausia, kad praeities kovų nebereikėtų kartoti. Kad Bažnyčia būtų vieta, kur skirtingos kalbos ne supriešina, o praturtina bendruomenę, ir kur žmogui nereikia įrodinėti savo teisės būti savimi.
Dievas supranta visas kalbas. Žmonėms kartais prireikia dešimtmečių, kad išmoktų išgirsti vieni kitus.
