Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“
Kalvarijos–Budzisko pasienio perėja
Dar visai neseniai valstybės siena daugeliui Suvalkų krašto žmonių buvo beveik nematoma. Lietuvai ir Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą, o vėliau abiem šalims tapus Šengeno erdvės dalimi, siena pamažu prarado savo ankstesnę reikšmę. 2007 m. gruodžio 21 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo panaikinta nuolatinė asmenų kontrolė prie vidaus ES sienos.
Siena tapo nebe kliūtimi, o tik linija žemėlapyje
Punsko, Seinų, Šipliškės ir kitų pasienio vietovių gyventojams Lietuva nėra tolima užsienio valstybė. Už sienos – artimiausi miestai, parduotuvės, darbovietės, mokyklos, kultūros renginiai, giminės ir draugai. Žmonės į Lietuvą važiuodavo be ypatingo pasiruošimo, todėl siena daugeliui buvo tapusi beveik nejuntama.
Tai buvo įprasta pasienio kasdienybė. 2025 m. liepos 7 d. Lenkija įvedė laikiną sienos kontrolę su Lietuva.
Siena, kuri sugrįžta
Pastaraisiais metais pasienio kraštovaizdyje atsirado ženklų, kurių dar visai neseniai beveik nebuvo.
Prie valstybinės sienos matome išartas juostas. Jos turi praktinę paskirtį – stebėti, ar sieną kirto žmonės, ar transporto priemonės. Tačiau vietos gyventojams tai daugiau nei techninė sienos apsaugos priemonė. Ji primena ankstesnius laikus, kai pasienio ruožas buvo griežtai kontroliuojamas, o siena buvo ne tik valstybės teritorijos riba, bet ir aiškiai matoma fizinė kliūtis.
Dabar važiuojant į Lietuvą vietinės reikšmės pasienio keliais – ties Trumpaliu, Kreivėnais, Galais – galima pamatyti ginkluotus pasieniečius. Jų galima sutikti ir prie Trakiškių geležinkelio ruožo.
Tai vaizdai, kurių šiame krašte ilgą laiką beveik nematėme. Todėl natūraliai kyla klausimas: kokie jausmai apima, kai matome automatais ginkluotus pareigūnus? Ar jie užtikrina saugumą, ar kelia baimę? Gal primena, kad laikai keičiasi?
Saugumas, kurį galima pamatyti
Saugumas paprastai yra nematomas. Kaip ir sveikata – kol jaučiamės saugūs, apie tai daug negalvojame. Pasienyje saugumas dabar kur kas labiau pastebimas. Jį galima įžvelgti prie sienos stovinčiame pasieniečių automobilyje, ginkluoto pareigūno laikysenoje, išartoje pasienio juostoje ar perėjos patikros vietoje. Žmogui, gyvenančiam šalia sienos, tokie pokyčiai tampa kasdienybės dalimi.
Vienam ginkluotas pasieniečių patrulis reiškia paprastą dalyką: valstybė saugo sieną, todėl galima jaustis ramiau. Kitam tas pats vaizdas gali priminti laikus, kai laisvas judėjimas per sieną nebuvo savaime suprantamas dalykas. Saugumo pojūtis nėra vienodas visiems.
Suvalkų koridorius: geopolitika, kuri yra žmonių kasdienybė
Pastaraisiais metais apie Suvalkų kraštą vis dažniau kalbama geopolitiniame kontekste. Minimas vadinamasis Suvalkų koridorius – strategiškai svarbi teritorija tarp Lietuvos ir Lenkijos, jungianti Baltijos valstybes su kitomis NATO sąjungininkėmis.
Vietos gyventojui šis geopolitinis terminas turi konkrečią reikšmę. Tai gali būti kelias, kuriuo jis kas rytą važiuoja į darbą, mokyklą, parduotuvę, bažnyčią, pas gydytoją ar pas gimines Lietuvoje. Tai gali būti žemė, kurioje gyvena jo šeima. Arba nuomojama kitapus, kurios važiuoja dirbti.
Suvalkų koridorius nėra vien kariniame žemėlapyje pažymėta teritorija. Tai žmonių gyvenama erdvė. Teritorija, strateginiuose žemėlapiuose laikoma itin svarbia, vietos žmogui yra tiesiog jo namai.
Kas pasikeitė po 2022 metų?
Iš pirmo žvilgsnio – nedaug kas. Tie patys keliai, laukai, sodybos. Žmonės eina į darbus, augina vaikus, rūpinasi namais ir planais. Tačiau atsirado daugiau pasieniečių, karių, patikrinimų, daugiau kalbų apie saugumą ir galimas grėsmes. Po 2022-ųjų pasienio gyvenimas įgavo kitą atspalvį. Tai jaučia žmonės, gyvenantys čia kasdien.
Prasidėjo pandemija, o po jos – karas
Petras Lukoševičius, verslininkas ir Jotvingių bei prūsų gyvenvietės savininkas, į pasikeitimus žvelgia ramiai. Šiame krašte jis gimė ir užaugo, todėl gerai prisimena laikus, kai pasieniečių čia būta gerokai mažiau.
– Turėjau daug planų, pradėjau statybas, – pasakoja Petras. – Tačiau prasidėjo pandemija, o po jos – karas Ukrainoje. Visa tai gerokai sujaukė gyvenimą. Išaugo statybinių medžiagų kainos, todėl darbus teko pristabdyti.
Dabartinė padėtis pasienyje Petrui primena senus laikus.
– Kartais atrodo, kad grįžome į sovietinius laikus. Prie Lietuvos ir Lenkijos sienos atsirado suartas ruožas, iškirsti krūmai. Siena tapo daug labiau matoma. Anksčiau jos beveik nejutome, o dabar ji vėl tapo kraštovaizdžio dalimi.
Kai karas atgula turisto galvoje
Karas Ukrainoje paveikė ne tik ekonomiką ar saugumo priemones. Jis pakeitė ir kai kurių žmonių požiūrį į pasienio kraštą.
– Žmonės buvo išgąsdinti kalbomis apie rusų tankus ir vadinamąjį Suvalkų koridorių, – sako Petras. – Esu ne kartą girdėjęs apie atvejus, kai į mūsų kraštą atvykę žmonės iš vakarinės ar pietinės Lenkijos sulaukdavo artimųjų skambučių: „Bėkite greičiau iš ten, nes jau važiuoja rusų tankai.“ Pasak jo, tokios kalbos veikia žmonių nuotaikas.
Petras baimės nejaučia. Tačiau, jo teigimu, turizmas nukentėjo. Žmonės, gyvenantys Lenkijos gilumoje, kartais mano, kad šiame krašte gali būti nesaugu. Užtenka vieno kito sakinio, kad ramus kraštas žmogaus vaizduotėje virstų grėsminga vieta. Informacija keliauja greičiau negu bet kokia kariuomenė, o baimė – dar greičiau.
Petras pasakoja, kad pasienio keliuose dabar gerokai daugiau pasieniečių automobilių.
– Nors pareigūnai žino, kad esi vietinis, tačiau vis tiek kelis kartus per dieną gali patikrinti dokumentus ir automobilį. Prie to reikia priprasti.
Saugumas turi savo veidą
Trumpalio kaimo gyventoja, „Aušros“ žurnalistė Jurgita Stankauskaitė-Batvinskienė taip pat pastebi pokyčius. Jos atmintyje pasienis dar visai neseniai buvo rami vieta, beveik nepastebima, kaip ir ežia tarp kaimynų laukų.
– Anksčiau buvo galima laisvai pereiti į Lietuvos pusę. Siena beveik neegzistavo kasdieniame gyvenime. Dabar viskas pasikeitė. Atsirado kontroliuojamas pasienio ruožas, siena labiau prižiūrima ir stebima. Tačiau uniformuoti kareiviai ir pasieniečiai Jurgitos negąsdina.
– Visa tai daroma siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir dėl mūsų visų saugumo. Žinoma, yra tam tikrų nepatogumų, tačiau prie jų galima priprasti. Pasieniečiai, anot jos, tapo įprasta pasienio kraštovaizdžio dalimi.
– Kiekvieną dieną juos matome. Jie važinėja pasienio keliais, vaikšto aplinkui, eina per laukus. Prie tokio vaizdo jau pripratome. Aš čia nematau jokios didelės problemos. Žinome, jog jie yra tam, kad saugotų sieną ir žmones.
Kartais saugumas matomas labai paprastai – mėlynu švyturėliu kelyje, uniformuotu žmogumi lauko pakraštyje ar automobiliu, sustojusiu patikrinti dokumentų.
Suvalkų koridorius – daugiau žodis negu kasdienybė?
Kalbinama apie Suvalkų koridorių, Jurgita ragina pernelyg nepasiduoti nerimui.
– Žiūrime žinias, girdime įvairias prognozes, tačiau svarbiausia yra gyventi šia diena. Kol nieko nevyksta, žmogus jaučiasi saugus. Norisi tikėti, kad situacija yra kontroliuojama ir kad galime ramiai gyventi.
Pasak jos, nereikėtų kasdien gyventi tuo, kas galėtų nutikti.
– Mes gyvename savo kasdienybę, dirbame, bendraujame, planuojame ateitį. Jeigu visą laiką galvosime apie galimas grėsmes, patys sau sukelsime nerimą.
Paradoksalu: gyvendami pasienyje žmonės yra arčiau galimos grėsmės, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad apie ją galvoja kiekvieną dieną.
Kai baimę kuria ne pasienis, o ekranas
Jurgitos manymu, žmogaus saugumo jausmą lemia ne tik tai, ką jis mato savo akimis. Didelę įtaką turi televizija, internetas ir
socialiniai tinklai.
– Kai pats daug ko nematai ir negirdi, jautiesi daug ramiau. Tačiau kai pradedi klausytis žinių, susidarai įspūdį, kad apie grėsmes kalbama taip, jog kažkas nori žmones įbauginti.
Kiekvienas informaciją priima savaip.
Vienam pats žodis „karas“, net jeigu kalbama apie įvykius kažkur toli, jau kelia baimę. Kitam galbūt reikia tiesiog sustoti ir blaiviau pagalvoti, kas iš tikrųjų vyksta ir kiek ta baimė yra pagrįsta.
Jurgitos manymu, nuolatinis grėsmių akcentavimas nepadeda žmogui jaustis saugiau.
Informacijos šiandien turime daugiau negu bet kada. Tačiau daugiau informacijos nebūtinai reiškia daugiau ramybės. Kartais tarp žmogaus ir tikrovės atsiranda ekranas, kuriame pasaulis atrodo kur kas grėsmingesnis negu yra už lango.
Trijų sienų sankirta – kai saugumas tampa matomas
Bene vaizdingiausias pasikeitusio pasienio pavyzdys yra turistų lankoma vieta Balčių kaime prie Vižainio – trijų valstybių sienų sankirta, vadinama Vištyčio („Wisztyniec“). Čia susitinka Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos – Karaliaučiaus krašto – sienos.
Dar visai neseniai tai buvo įdomi turistinė ir pažintinė vieta. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki trijų sienų sankirtos veda maždaug 450 metrų ilgio takas. Pačioje sankirtoje stovi granito stulpas su trijų valstybių herbais ir užrašais jų kalbomis.
Ilgą laiką tai buvo simbolinė vieta, prie kurios atvykę žmonės galėjo prieiti, nusifotografuoti ir pabūti šioje ypatingoje vietoje. Tačiau šiandien vaizdas kitoks. 2023 metų pavasarį granito stulpas buvo aptvertas spygliuota viela – koncertina. Prie pat jo prieiti nebegalima. Tai konkretus pavyzdys, kaip keičiasi pasienio erdvė. Tas pats pasienio stulpas liko. Trijų valstybių sankirta liko. Turistinis takas liko. Tačiau pasikeitė tai, kas žmogų nuo sienos skiria. Šalia tako, informacinių lentų ir kraštovaizdžio atsirado spygliuota viela. Čia vienoje vietoje susitinka turizmas, kasdienis žmonių gyvenimas ir valstybės saugumo interesai. Saugumas tampa ne statistika ar dokumentuose įrašyta priemone, o kraštovaizdžio dalimi.
Ar dėl tikrojo ar tariamojo nesaugumo turistai nepradėjo vengti mūsų krašto?
– Galbūt kai kurie žmonės ir sunerimsta, tačiau tie, kurie dirba turizmo srityje, sako, kad turistų labai nesumažėjo, – pasakoja Jurgita. – Žmonės vis tiek atvažiuoja. Atsiranda norinčių pabūti šiame ramesniame krašte, pabėgti nuo miesto šurmulio.
Tarp realios grėsmės ir jos suvokimo
Apie saugumą šiandien kalbama gerokai daugiau negu prieš kelerius metus. Karas Ukrainoje, įtampa prie rytinių NATO sienų, neteisėta migracija, karinės pratybos ir sustiprinta sienos apsauga tapo nuolatine viešosios informacijos dalimi.
Tačiau žmogaus suvokimą formuoja ne tik tai, kas vyksta šalia jo namų. Didelę įtaką daro televizija, internetas, socialiniai tinklai ir naujienų antraštės. Įvykis, nutikęs už šimtų kilometrų, per kelias minutes tampa mūsų kasdienio informacinio pasaulio dalimi. Todėl pasienio gyventojo saugumo pojūtį formuoja du dalykai: tai, ką jis mato aplink save, ir tai, ką jis nuolat girdi bei skaito. Kai prie sienos stovi ginkluotas pareigūnas, žmogus tai mato savo akimis. Kai tuo pat metu žiniasklaidoje skaitoma apie galimas grėsmes regione, tas vaizdas įgauna papildomą prasmę.
Kas pasikeitė pasienio žmogaus gyvenime?
Vienas akivaizdžiausių pokyčių yra sugrįžusi sienos kontrolė. Režimas, kurio ilgą laiką beveik nejutome, vėl tampa matomas.
Ar žmogus, matydamas ginkluotus pasieniečius, jaučiasi saugiau? Ar jam ramiau žinoti, kad siena yra atidžiai saugoma? O gal, priešingai, sustiprinta kontrolė primena apie nestabilią geopolitinę situaciją ir kelia daugiau nerimo?
Atsakymai gali būti skirtingi. Objektyvus saugumas ir žmogaus saugumo pojūtis nėra tas pats dalykas.
Ar grįžta praeitis?
Būtų per daug paprasta ir naivu dabartinius pokyčius palyginti su geležinės uždangos laikais. Situacija yra visiškai kitokia. Lietuva ir Lenkija yra Europos Sąjungos ir NATO valstybės, žmonės laisvai juda per sieną, o dabartinės kontrolės priemonės yra susijusios su konkrečia saugumo situacija. Tačiau žmogaus atmintis veikia kitaip.
Kai vėl matome išartą pasienio juostą, ginkluotą pareigūną ar sustiprintą kontrolę, praeities vaizdai gali sugrįžti savaime. Todėl dabartinis pasienis tampa savotiška dviejų laikų sankirta. Vienas laikas – kai siena buvo beveik išnykusi iš kasdienybės. Kitas – kai ji vėl tampa matoma. Būtent šis pasikeitimas vertas dėmesio.
Pasienis – vieta, kurioje žmonės nori tiesiog gyventi
Vis dėlto svarbiausia nepamiršti, kad Suvalkų kraštas nėra vien strateginė teritorija. Čia gyvena žmonės. Jie dirba, augina vaikus, ūkininkauja, kuria verslus, lanko mokyklas, organizuoja kultūros renginius, eina į bažnyčią ir palaiko ryšius su anapus sienos gyvenančiais žmonėmis.
Lietuvių bendruomenei tai ypač svarbu. Siena čia niekada nebuvo vien skirianti linija. Ji kartu yra ir erdvė, per kurią palaikomi kultūriniai, šeimos, ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Todėl pasienio gyventojams svarbu ne tik tai, kad valstybė saugotų sieną. Jiems svarbu, kad saugumas netaptų kliūtimi normaliam gyvenimui.
Taigi pasienio kasdienybė iš pirmo žvilgsnio išlieka tokia pati. Čia ir toliau važiuoja automobiliai, dirbami laukai, atvyksta turistai, žmonės eina į darbus ir planuoja rytojų. Tik aplinkoje atsirado daugiau uniformų, kontrolės ir kalbų apie saugumą. Galbūt šiandien svarbus pasienio žmogaus iššūkis – ne tik saugoti sieną, bet ir išsaugoti ramybę savo galvoje. Nes siena yra ne vien tai, kas skiria dvi valstybes. Kartais nematomos sienos atsiranda ir žmogaus mintyse.
O kol pasienio keliais toliau važiuoja automobiliai, o turistai fotografuoja mūsų krašto peizažus, gyvenimas tęsiasi. Kaip ir anksčiau – tik šiek tiek žmogus yra atidesnis tam, kas vyksta už horizonto. Ir galbūt būtent tai yra šiandienos Suvalkų krašto kasdienybės paradoksas: siena tapo labiau matoma, tačiau žmonių noras gyventi be sienų tarp savęs – niekur nedingo.
Projektas „Atspari bendruomenė – saugi Dzūkija“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta 5 020 Eur.
Dalintis:
MessengerTelegramFacebookTwitterEmailSkypeWhatsAppViberPodziel się
