Jurgita Stankauskaitė, „Aušra“ Nr. 15–16
LIBER VITAE. Taip pavadintas naujausias Sigito Birgelio poezijos rinkinys. Prieš atsiverčiant kosmoso vaizdais pasitinkančią knygą pirmiausiai norisi išsiaiškinti pavadinimo reikšmę. Mat lotynų kalboje „Liber vitae“ reiškia „Gyvenimo knygą“. Skamba įdomiai, norisi greičiau pasinerti į žodžio magiją, kuri galbūt pažertų paties rašytojo išpažinčių, gyvenimo akimirkų įprasminimo, o gal net ir biografinių elementų dulksną. Ar taip iš tiesų yra, kaip sufleruoja simboliniu dvyliktuoju ženklu paženklintas poezijos rinkinys? Atsiverskite 2026-ųjų leidimo „Liber vitae“ ir persikelkite į išrinktųjų pasaulį. Nebijau pasakyti, kad šis eilėraščių rinkinys irgi yra išrinktasis – tarp visų išleistų S. Birgelio kūrinių jis mano knygų lentynoje stovi pirmuoju numeriu. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad jame nukloti žodžiai labai vaizdingi, aiškūs, nenugulę už rūko užuolaidos. Žodis moka stebinti, moka žaisti, moka sutarti su skaitytojo pasąmone, bet ir moka kartu su svečiu atsigerti liepžiedžių arbatos. Ne be reikalo leidėjų tekste kviečiama tapti šios knygos bendrakeleiviais. Manyčiau, kad su šia knyga galima būti visur ir niekur – laikyti po pagalve, kad naktį būtų galima pasitikti nuo visos dienos įspūdžių nurimusią sielą ir atvėsusį kūną. Atsargiai, „Liber vitae“ gali tapti skaitytojo nuotaikos atspindžiu. Tokiu pačiu kaip viršelyje mėnulio broliu dvyniu.
Eilių kūrėjas įteikia knygą kaip langą, pro kurį matyti metaforų lipdukais nuklijuotą erdvę. Šis ir anapusinis lyrinio subjekto pasaulis yra labai kasdieniškai paprastas, bet reikia laikytis atsargos: neaišku, kurioje eilutėje skaitytojas ims ir nušoks į stebuklų šalies erdvę. Ten alisų nesutikau, tačiau negalima garantuoti, kad ten jų nėra, nes žodyje visgi radau katiną. Ir ne vieną. O gal vieną ir tą patį, šokinėjantį per paraštes kaip tie kieme striksintys žvirbliai? Žaidžia ne lietaus baloje, o saulės spindulių klony, kur vaikštinėja Čiurlionis. Ausis pasiekia pianino klavišų taukšėjimas, ir nesupranti, ar čia, ar ten juo grojama. Einant žodžiams į pabaigą viskas nurimsta kaip ilgiausiai iš visų sriubų vėstanti agurkų sriuba. Per eiles nepavyksta pereiti greitai, neparagavus kiekvieno jų žodžio, nes gera būti ir čia, ir ten.
Rinkinyje dėmesį patraukia virtuvė – kiekvieno namo, kiekvienos šeimos centrinė susitikimų vieta. Virtuvė – tai nuo senų senovės artimiausia žmogui namo patalpa. Net ne patalpa, o vieta, nes tai ne šiaip sau erdvė, įstatyta tarp keturių pasaulio šalių. Čia nuo seno lietuviai kūrė gyvenimą, valgė, juokėsi, mokėsi, raudojo, lydėjo ištekančią dukrą, motina rymojo prie langelio, laukdama pareinančio iš karo sūnaus. Čia tėvas aptarinėjo su kaimynais kaimo reikalus, skaitė uždraustą spaudą. Čia vaikai žaidė, augo, miegojo ir iš čia išėjo. Čia kartos kepė rugiais kvepiančią duoną. Čia po suoleliu žalčiai gyveno, o virš galvų aitvarai skraidė. Čia kūrėsi lietuviški žodžiai: dalyviai, pusdalyviai, padalyviai.
Kartais skaitytojas netyčia apverčiamas aukštyn kojomis, tarsi suptųsi ant gyvenimo sūpynių – tai dangus, tai trupiniais nusėtos grindys. Nespėji apsižiūrėti, o jau mokyklos pirmasis suolas užnugary. Kiek išmokai, tiek tavo. Visa kita skaitytojo rankose. Kuklumas ruošiasi namo be uždavinių. Užtenka mokytis, nes pats gyvenimas – tai nesibaigiančių užduočių sprendimo pratybos. Internete atsakymų nerasime, nes trūkinėja Wi-Fi signalas. Argi ne per greitai skaitytojas kilnojamas iš vienokio pasaulio į kitokį? Lyrinis subjektas mokosi šiuolaikinio pasaulio. Nėra laiko, nėra laiko, nėra laiko… reikia kopti į Kalifo bokštą. O ko laukti? Išleisti pasaulin užaugę vaikai, būta laimingų ir nelaimingų dienų, knygos perskaitytos, draugystės neatsisako tik keturkojis gyvūnas – jam tas pats, ar sąmonė vaikiška, ar suvaikėjusi.
Iš tiesų S. Birgelio kūrinius skaitant vieną po kito galima pačiam prikurti tokių istorijų, patekti į tokius pasaulius, kurie be mūsų valios laiko iki pačių paskutiniųjų puslapių. Galbūt taip nukloti žodžiai atvingiuoja Šešupės vaga tik nugyvenus didesnę gyvenimo dalį? Ar tai ženklas, kad kiekvienas iš mūsų gyvenimo skonį pajus nudirbęs visus Sizifo darbus, nušliaužęs ant kelių tūkstančius kilometrų, perskaitęs Šventąjį Raštą nuo pradžių iki galo? Ar tik tada su katės uodega ateis ramybė? Tokius klausimus skaitytojas kels kiekvieną kartą užsimetęs ant rankų „Liber vitae“. Vis iškels po vieną naują klausimą, nerasdamas atsakymo, nes jis slypi gerokai toliau už mėnulio.
Kartais lyrinis subjektas žodžiui užmeta nemalonaus svorio. Štai, pavyzdžiui, vienoje eilutėje malonu skaityti šaukia laukuose basa, debesimi apsisiautusi saulė. / Jauna su vyru mėnuliu, vaikais kitų žvaigždžių, o kitoje žodį nusveria geležies kaita – Saulės jėgainė laiba, nutukusi sąskaita už elektrą.
Ir kaip taip galima skaitytoją purtyti? Pastoviai lyg an sūplaukių, pasakytų dzūkas. O kas sakė, kad gyvenimas bus lengvas? Reikia susimokėti už elektrą. Susimokėjus užeiti ten, kur kiekviena siela nurimsta – į bažnyčią. Vietos dvasioje lyrinis „aš“ stoja akis į akį su Kūrėju, keldamas nepaprastai gilios prasmės klausimą: Kuo šiandien nusikalto / Dievo pastatyta bažnyčia, / jeigu į ją tik vogčiomis ateina / kunigas Kazimieras Jonkaitis? Ar ten matyti Punsko bažnyčios bokštus? Ar ten ieškoma kaltės klebonijos antrame aukšte? Tik įsigilinus į Punsko šventovės statytojo ir klebono istoriją galima daug surasti kelių, o juose dar daugiau klausimų. Lyrinis subjektas labai įdomiai tiesia skaitytojui kelius į konkrečias vietas, istoriją, praeities vaizdinius, asmenis, regionus, o galbūt ir naujausius šio krašto įvykius.
Eilėraščiais galima akį užmest į gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį – atsistojus ant skaistyklos ribų pajusti pagaugais nueinančius pro karstą žibančius žvilgsnius. Jeigu yra pradžia ir gyvenimas, tai yra pabaiga ir mirtis. Dar kartą skaitytojui primenama, kad gyvenimas yra tik vienas, bet ne vienas kelias pas Dievą. Šventojo Petro paveikslas paskambina į ausis, kad jis saugo dangaus vartų raktus. Pro tuos vartus patenkama tik už teisingus nuopelnus gyvenimui. Kartais dievybė sutinkama skaičių ir numerių sąsiuvinyje. Akcentuojama numerologijos egzistavimo tūkstantmečiais prasmė, kuri žmogų lydi visą kelią, nepriklausomai nuo to, kiek jam metų dabar, o kiek bus, kai išeis pas Jį – tik neaišku, kurį.
Akivaizdu, kad S. Birgelis rašydamas eiles gyveno savo laiko naujienomis, aiškiai įrašydamas istorinių įvykių dvasią, todėl šiandieniam skaitytojui šis poezijos rinkinys ypač būtų gerai suprantamas, atrastų jame savo laikų veidą. Jis – kaip Žemės gravitacija, stipriai traukia lyrinio žodžio išsiilgusį. Kableliai, taškai, daugtaškiai – žmogus pakabinamas tarp savo rašto, tarp reikšmių, simbolių, pulsuojančios gamtos ir Aukščiausiojo. Visą laiką ieškoma savo vietos, keliamas gyvenimo prasmės klausimas, sprendžiama atėjimo į žemę atsitiktinumo ir aiškaus plano lygtis, bandoma į praeitį pasižiūrėti per didinamąjį stiklą, kad būtų aišku dėl nuveiktų darbų, numintų takų, perskaitytų knygų, išgertų kavų kiekio. Eilėraščiai atspindi artimą santykį su supančia aplinka, tarsi dirgintų kiekvienas žiemos šerkšnas, ausį paliestų švelnus drugelio šnabždėjimas. Lyrinio „aš“ jautrumas florai ir faunai turi neįkainojamą reikšmę gyvenimo kokybei pajusti, o tuo pačiu ir kitam atsiverti, pasakyti myliu.
Išėjimai ir grįžimai, kelionė ir stovėjimas, aš ir tu, mes ir Jis – nuolatinės priešingybės, pasitinkančios skaitytoją tvirto žodžio nugludintose eilėse. Tad minėtų sūpynių jausmas nėra būdingas tik eilėraščių rinkinio pradžioje. Skaitytojas sūpuojasi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Vaikystės jausmą patiriantysis nusisupa iki gyvenimo slenksčio pabaigos, kuri neturi būti liūdna. Priešingai. Čiurlioniškų spalvų palete nuspalvinta, nostalgiška, tėvų rankomis palaiminta.
Svarbu pažymėti, kad poeto eilėse minimi anksčiau išleisti eilėraščių rinkiniai. Ar S. Birgelis vainikuoja svarbiausius kūrybinio gyvenimo darbus, kuriuose patupdė savo išpažintis, šilta paklode užklojo niekam neišsakytas mintis? Galbūt uždarydamas vieną rašomojo žodžio langą, atidaro naują Su orchidėja kitame lange, / gyvenimo laiptų labirintuose. Šiaurės pašvaistė pažeria pirmosios nakties priešpriešų sandūrą. Nei tai meilės jausmo, nei nusivylimo proveržis. Atgaivos ieškoma fotoaparato galybėje, tarsi pats kūrinio autorius norėtų pasakyti, kad šį vaizdą pagaunantį įrenginį atsiuntė Dievo pasiuntinys, norėdamas duoti galimybę sugauti laiką arba pabėgti nuo laiko, kuriame nelieka vietos sau.
Šokinėjant nuo vienos knygutės dalies prie kitos, rankos sustoja ties Rhapsodia. Poezija susilieja su muzika, netikėtai ima skambėti viskas aplink. Net ir katino murkimas sukelia nevaldomą pirštų judėjimą. Ar tu senas, ar jaunas, muzika amžiaus neskaičiuoja. Juk su demencija ateina dar viena jaunystė. O gal ta pati, nebaigusi darbų, pažymėta ilga pertrauka. Ir galiausiai – buvo jos pradžia, tai bus ir pabaiga. Jeigu atėjo, tai turės ir išeiti. Vienam reiškia nakties tamsumą, o kitam išaušusį rytą. Juk po nakties ateina diena, po audros – šviesa, po mirties – naujas gyvenimas. Čia ar ten? Išsiaiškinsim apvertę žemės rojų danguje.
Žurnalas „Aušra“ Nr. 15–16 (952–953), p. 27–28.
