Visi, kaip įprastai, rinko
ruduosius šliužus, juos karpė pusiau,
skandino kibiruose su druska,
o tie, kas neturėjo naminių gyvūnų, nuodijo žolę.
O svajoklė mergaitė,
išėjo vėlų vakarą, ir be garso ištarusi —
nagi, mano šlykščiosios mintys —
beigi sukaupusi visą savo rūstybę,
ėmė juos vieną po kito daužyti sunkiu akmeniu,
tiesiog taškytė taškyti.
Paskui visą naktį rašė eilėraščius
ir sukino skalbyklę — neišsiplovė sijonas,
ant jo tarsi išsilydžius plastmasinė dėmė!
(Matyt, vieną rudę netyčia bus užklaupus keliu.)
Tuomet dar dukart miltelių, nuo dėmių
(gražus eilėraščių pluoštas irgi malkų krepšy),
ir ketvirtą ryto jau buvo švaru. Tamkart.
Indrė Larssen, Ulvikas, Norvegija
