Apie gyvybę
Noriu kalbėti apie kiek mažiau matomą nukentėjusiųjų grupę, kuri galbūt nėra tiesiogiai priskiriama jai, tačiau, mano nuomone, ją visiškai atitinka. Tai žmonės, išgyvenę artimojo netektį. Tokia patirtis dažnai sukrečia žmogaus emocinį pasaulį ir gali sukelti įvairias reakcijas – pyktį, agresiją, užsisklendimą ar depresiją. Agresija čia suprantama kaip staigus noras pakenkti sau ar kitiems, o depresija – kaip gilus emocinės būsenos sutrikimas, keičiantis žmogaus santykį su savimi ir aplinka. Ilgainiui šių išgyvenimų poveikis psichikai gali tapti itin sunkus. Netektis neretai sukelia beprasmybės jausmą, vienišumą ir vidinį pasimetimą.
Rašyti šį tekstą mane pastūmėjo pastebėjimai, kaip mūsų bendruomenė susitvarko su plačiai suprantamais psichoemociniais sunkumais ir netekties problematika. Pačios netektys tokiai mažai bendruomenei, atrodo, gan dažnos, o ir psichoemocinė sveikata, tiksliau jos saugojimas, reikalauja didesnio dėmesio ir supratingumo. Nors jau, kaip matome miestuose, terapijos klausimai nėra tabu, mano įsitikinimu, provincijose ir toliau išlieka stigma. Problematika, rodos, nutylima, o sprendimai ar pagalbos kryptys neaiškios. Nors jos ir yra, bet apie tai vėliau.
Remiuosi asmeninėmis patirtimis, trečiųjų asmenų atsivėrimais ir netekčių patirtimis – minėtų temų apmąstymais. Nes dienos pabaigoje liekame vieni su tuo svoriu. Neretai savo noru, taip tarsi saugodami kitus, o kartais tiesiog todėl, kad vis dar, atrodo, kultūriškai nepriimtina atvirai kalbėti apie emocinę sveikatą. Juk viešas kalbėjimas šia tema mūsų regione plačiau pradėtas skatinti geriausiu atveju prieš dešimt ar penkiolika metų. Atsižvelgiant į mus supančio pasaulio pokyčių tempą, manau, ši tema vis dar yra vystyklų etape.
Tuomet išgyvenimai sukrenta kur nors mumyse ir apsigyvena. Gyvenimas tęsiasi, bet ilgainiui tai nebūtinai geriausias įmanomas sprendimas. Žmogus dažniausiai bijo to, ko nesupranta. Depresiją, kaip ir netektį, mano giliu įsitikinimu, išties sunku suprasti ir tam reikia nemažai laiko bei erdvės. Išsigryninus tai, su kuo susiduriama, galima būtų integruoti sprendimus.
Galiausiai, kaip dažnai kalba ir psichologai, esmė nėra ištrinti tam tikrą įvykį ar išgyvenimą iš atminties. Svarbiausia – išmokti jį priimti ir integruoti į savo gyvenimo patirtį, suvokiant, kad tai nėra niekieno kaltė. Tačiau tai toli gražu nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti parašius kelis sakinius. Tai ilgas, sunkus ir dažnai nematomas darbas, vykstantis žmogaus viduje. Vis dėlto ilgainiui jis gali būti išganingas.
Vertinti, kaip patys suprantame, paprasčiausia, bet atsistoti kažkieno kito vietoje – žymiai sunkiau. Suprantu, tai nėra pirminis instinktas. Jį reikia išgyventi, bet tikslas kilnus, galiausiai, bendruomenės nėra, jei nėra žmonių. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Be to, kartais pakanka sąlyginai nedaug. Taip kaip mūsų žodžiai turi galią ir gali priversti ką nors jaustis blogai, taip pat turi didelę galią padėti. Svarbu, kaip struktūrizuojame savo intencijas.
Manęs vis neapleidžia jausmas, kad nors psichinės sveikatos tema mus pasiekia vis dažniau, vis dar nesame pajėgūs iki galo atsikratyti tabu, gaubiančio jos aptarimą, savižudybių ir netekčių temas apskritai. Atrodo, kad kalbėti pradedame daugiau, tačiau tikras atvirumas vis dar dažnai sustoja ties baime būti nesuprastam, nuvertintam ar palaikytam silpnu.
Stengiuosi nepamiršti ir to, kad mes, kaip visuomenė – bent jau nemaža jos dalis – savyje nešiojamės tam tikrą emocinės impotencijos archetipą, būdingą mūsų kultūriniam regionui. Daugelį metų buvome mokomi kentėti tyliai, neišsiskirti, emocijas laikyti privačiu dalyku, o pažeidžiamumą tapatinti su silpnumu. Todėl nenuostabu, kad net ir šiandien daugeliui sunku ne tik kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus, bet ir būti šalia kito žmogaus skausmo.
Vis dėlto nemanau, kad sprendimas yra viską apversti aukštyn kojomis ar dirbtinai kurti perdėtą emocinį atvirumą, kuris ilgainiui imtų priminti vaidybą ar paviršutinišką ryšį. Greičiau svarbu pradėti matyti algoritmus, pagal kuriuos funkcionuojame – šeimoje, bendruomenėje ir kaip individai. Suprasti, kaip perduodame emocinius modelius, kaip mokomės slėpti ar reikšti jausmus, kodėl vieni dalykai tampa priimtini, o kiti – nutylimi.
Tik atpažinus šiuos modelius galima pamažu keisti santykį tiek su savimi, tiek su kitais. Nes pokytis, mano manymu, prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo gebėjimo sąžiningai pažvelgti į tai, kaip iš tikrųjų gyvename ir bendraujame vieni su kitais.
Tekstas gimė iš nuostabos, kokiam mūsų bendruomenės žmonių skaičiui iš tiesų aktualūs minėti dalykai. Nemažai bendruomenės daliai tai nėra svetimos temos, kaip kartais gali pasirodyti žvelgiant iš šalies. Daugelis turi artimesnį ar tolimesnį ryšį su žmonėmis, kuriems visa tai aktualu – kurie susiduria su vidiniais sunkumais, netektimis, ar tiesiog nešioja savyje ilgai kaupiamus išgyvenimus. Kartais žmonės nori apie tai kalbėti ne todėl, kad ieško atsakymų, o todėl, kad juos tiesiog slegia vidinis svoris ir atsiranda poreikis bent trumpam jį paleisti.
Tokie išgyvenimai, palikti be dėmesio, ilgainiui gali virsti nuosekliai blogėjančia emocine savijauta. Ir nors artimieji, šeima ar bičiuliai dažnai tampa svarbia atrama, suprantu, kad ne visuomet jie yra pajėgūs ar turi reikiamą kompetenciją padėti žmogui susitvarkyti su giliais vidiniais sunkumais. Palaikymas yra labai svarbus, tačiau kartais jo nepakanka.
Todėl, mano manymu, itin svarbu nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Konsultacijos ar terapija neturėtų būti suvokiamos kaip kraštutinė priemonė ar silpnumo ženklas. Priešingai – tai gali būti brandus ir atsakingas žingsnis savo paties gerovės link. Kartais vien galimybė būti išgirstam saugioje aplinkoje tampa pradžia procesui, kuris leidžia žmogui po truputį susigrąžinti ryšį su savimi, savo emocijomis ir gyvenimu apskritai.
Esu susipažinęs su privataus sektoriaus specifika ir kainoraščiu. Suprantu, kad ne kiekvienas dėl finansinių priežasčių gali sau leisti reguliariai lankyti terapijos sesijas ar konsultacijas. Žinoma, dar yra valstybinis sektorius. Pastebėtina, kad besikreipiantis į oficialias institucijas (praktika panaši tiek miestuose, tiek provincijose) interesantas gauna įprastai kontaktinį numerį, kuriuo skambinant galima tikėtis reikalingos informacijos, tačiau, įsivaizdavus, kad asmuo gali būti ir kritinėje situacijoje, toks kelias gali kelti iššūkį. Bet čia problema sisteminė. Remiantis 2025 m. rugsėjo mėnesio Business Insider1 straipsniu, Karpačo ekonomikos forume buvo kalbėta apie sveikatos sektoriaus finansavimą, kur, statistikos duomenimis, Lietuva užima 21, o Lenkija 24 (trečia nuo pabaigos) vietą tarp Europos Sąjungos šalių. Įsivaizduojant, kad yra visas spektras trūkstamo finansavimo medicinos sektoriuje, sunku tikėtis, kad psichinės sveikatos priežiūra būtų prioritetu. Tai ką tuomet daryti, kur kreiptis?
Teksto pabaigoje pateikiu kontaktinius duomenis, kur galima kreiptis ieškant informacijos, paramos, pagalbos ar išeities iš situacijos. Ten pat rasite nuorodas su literatūra, padėsiančia geriau susipažinti su aptariamomis temomis.
Esu minėjęs, kad prieinamumas ribotas, turint omenyje tiek privataus sektoriaus sąlygas, tiek valstybinės sistemos ydas. Tačiau tai nereiškia, kad nėra jokių galimybių. Dažnai prieinamumas priklauso nuo konkrečios klinikos. Galbūt nebus galimybės reguliariai, kas savaitę, lankytis pas specialistą, tačiau svarbus jau pats kontaktas ir darbas mažų žingsnių principu. Pasiryžus, svarbu nenuleisti rankų, net jei ir specialistas pasirodys kitos psichologinės srities profesionalas, bet pradžiai ir jis gali suteikti reikiamų įrankių irtis į priekį. Mano giliu įsitikinimu, nors ir kaip sunku gali pasirodyti, svarbu ieškoti. Suprantu, kad nepriversime kito žmogaus prieš jo valią ieškoti pagalbos, jei jis net nepripažįsta, jog jos jam reikia. Būtent dažnai taip ir yra – patyliukais liūdesys pasiglemžia žmogų nejučia, jam manant, kad čia nieko tokio ir jis tikrai neišprotėjo. Čia, vėlgi, kitas gyvas stereotipas – ieškantis psichoemocinės pagalbos, reiškia išprotėjęs. Būtent todėl ir reikėtų griauti mitą, kad tai pasako viską apie asmenį, apie jo silpnumą. Priešingai. Kas yra buvęs toje vietoje, žino, kad sunkiau už viską pasaulyje pajudėti iš vietos, o ką jau sakyti apie išeičių ieškojimą.
Todėl raginu burtis ir išlikti bendruomene. Didesniuose ar mažesniuose savo burbuluose, bet linkiu nesmerkti, palaikyti, nevertinti iš anksto. Raginu burtis net ir toje pačioje internetinėje erdvėje. Žinau, yra grupių, kurių tikslas palaikyti vieni kitus, kad ir dalinantis mintimis. Kaip ir minėjau, kartais paprasti veiksmai gali daug reikšti.
Papildomai, svajočiau, kad tokia, kaip mėgstame save vadinti – tampri bendruomenė, turėtų savo palaikymo ar plačios informacinės sklaidos grupę. Gal specialistų, gal tiesiog savanorių. Svarstymas balsu, reikalaujantis kristalizavimosi mūsų visų galvose.
Pabaigai dar priminsiu Vėlinių laiką. Savotiško grožio ir mūsų kraštui būdingas minėjimas – su pagarba, dvasingumu, bet ir su rimties giedrumu pagerbti ir prisiminti išėjusius. Vienas iš tų susivienijimo vakarų. Viena iš tų dienų, kai atrodo, kad iš tikrųjų priimame, kad iš tikrųjų atleidžia.
Su aiškia sąlyga gimstame. Kartais, rodos, nesąžiningai esame išskiriami, tačiau taip, kaip svarbu prisiminti ir pagerbti mūsų mylimuosius, protėvius, bičiulius, taip pat labai svarbu atsigręžti į tuos, esančius šalia. Todėl draugijos „Mūsų versmė“ komandos vardu maloniai kviečiu visus liepos 3–5 d. į Punsko etnografinę sodybą (skanseną), kur vyks šeimos festivalis „Versmė“, skirtas būtent psichinei sveikatai. Be paskaitų, numatytos pramogos visoms amžiaus grupėms. Lauksime jūsų visų!
Nes „kiek dar galiu pakelti?“
Nuorodos:
Pagalbos teikėjų sąrašas (nuorodoje) Lietuvoje
https://tuesi.lt/pagalbos-teikejai
Pagalbos teikėjų sąrašas Lenkijoje
https://pacjent.gov.pl/opieka-psychiatryczna
Jonas Jankauskas, punskas.pl
