Katarzyna Węglicka
Nuo 2022 m. Ukrainoje siaučia plataus masto karas. Žuvo daugybė kareivių ir civilių, žmonės kenčia Rusijos okupaciją, patirdami nežmonišką žiaurumą. Rytų Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos, o daugelis šalies miestų ir miestelių kiekvieną dieną ir naktį yra atakuojami raketų, bombų ir šimtų dronų.
Slėptuvėse
Charkive žmonės prieglobsčio ieško rūsiuose ir metro stotyse, praktikuodami išgyvenimo įgūdžius, kurių mokosi nuo Rusijos invazijos pradžios. Slėptuvėje Maskvos prospekte, antrame pagal dydį Ukrainos mieste, Vadimas ir jo draugai sėdi ir geria. Tokiomis neįprastomis aplinkybėmis prisėdame prie jų pasikalbėti. Prisistatome vieni kitiems vardais. Vyrai iš karto mums pasiūlo pilko, šiek tiek drumsto, gėrimo. Tačiau mes, kaip visada, atsisakome.
„Žinai, Katia, tai geriausias būdas pamiršti bombų sprogimus, raketų riaumojimą ir dronų švilpimą“, – aiškina Vadimas.
Gal ir taip, gal jis teisus. Ukrainos artilerijos ir rusų patrankos griaudėja kas valandą. Kartais agresoriaus karinių pajėgų bombardavimai tokie galingi, kad net kraujas stingsta. Tokius ištverti, anot Vadimo, įmanoma tik išgėrus.
Vadimas ir kiti 20 žmonių, dabar gyvenančių prieglaudoje Maskvos prospekte, prieš karą vieni kitų nepažinojo. Tai buvę ankštų sovietinių daugiabučių gyventojai. Galbūt jie kartais ir pasisveikindavo susitikę laiptinėse ar eidami vedžioti šuns, tačiau vieni apie kitus mažai težinojo. Net kol užėjo rusai. Dabar jie kiekvieną naktį praleidžia kartu drėgname pastato rūsyje, miega ant sulankstomų lovų ir ruošia pietus ant dviejų sulankstomų stalų. Iš pradžių jų buvo 150, dabar tėra 20. Dauguma iš miesto pabėgo – į užsienį arba į Ukrainos vakarus. Gatvės pilnos sunaikintų pastatų, apgriuvusių fasadų, o šaligatviai – išdaužyto stiklo.
Jis ir jo draugai išmoko gyventi karo sąlygomis. Charkive lengva pritaikyti pamokas, išmoktas agresijos pradžioje. Viena iš svarbiausių: sviedinio švilpimas reiškia, jog jis arti; jis pataikys ne vėliau kaip po penkių sekundžių. Tos penkios sekundės pačios svarbiausios – tai laikas, per kurį reikia rasti kur pasislėpti ant žemės padidinant savo išgyvenimo galimybes. Tikra tiesa, šias taisykles turėjome išmokti ir mes, pirmą kartą atvykę į kovų zoną.
Charkive yra du gyvenamieji rajonai, laikomi itin pavojingais – Saltivka ir Piatychatkai. 74-erių Kotryna, visiškai vieniša moteris, gyvena Saltivkoje. Dabar tai nemenkas iššūkis, turint omenyje, kad net patekimą į šį rajoną kontroliuojantys Ukrainos kareiviai bijo į jį eiti. Jei mieste pasiliko 30 proc. Charkivo gyventojų, tai Saltivkoje jų liko ne daugiau kaip 10 proc. Sviediniai sproginėja kelis kartus per valandą. Sunku įsivaizduoti, kaip kas nors galėtų čia išgyventi. Tačiau čia, po žeme, gyvena senoliai, turintys judėjimo sutrikimų ir vargšai. Vyrai ir moterys. Kaip Kotryna, tempianti vežimėlį su penkiais ąsočiais vandens, kurio įsipila prie viešojo fontano. Pusė jos pastato buvo sugriauta. Dabar ji gyvena rūsyje su kitais penkiais kaimynais. Vienas iš jų – Šura, buvęs nekilnojamojo turto agentas, netekęs buto ir, anot vieno kaimyno, taip pat praradęs protą. Jis laiką leidžia vis spoksodamas į telefone išsaugotas nuotraukas iš savo gyvenimo prieš karą. Nuotraukose jis linksmas, kresnas ir elegantiškas vyras; dabar jis – kaulų maišas, vaškine oda, vilkintis vieninteliais jam likusiais drabužiais – purvinais treningais ir sportbačiais.
Saltivkoje visi mintinai žino pagrindines išgyvenimo taisykles. Iš už Kotrynos daugiabučio kampo iš trijų vietų, į kurias ką tik pataikė trys sviediniai, kyla dūmai. Moteris tyliai verkia ir prašosi priglaudžiama. Apkabinu ją, o ji sako, kad kiekvieną rytą dažosi lūpas, nes nori gyventi toliau…
Prieš dvi dienas netoli Ševčenkos gatvės, kur yra mokykla, ant Viktoro garažo nukrito oro gynybos numuštos raketos nuolaužos. 28 metų profesionalus šokėjas ėjo į savo rajoną Šiškivką, esantį netoli fronto linijos, tačiau išgirdęs tankų sviedinių sprogimus ir šautuvų šūvius, pasuko atgal. „Antra pamoka, kurią išmokstame apgulties metu, – sako Viktoras, – yra ginklų atpažinimas iš garso.“ „Tie, kurie skleidžia aidą, yra mūsų“, – aiškina 29 metų stalius, kuris dabar savanoriauja ir dalija žmonėms maistą.
Irina gyvena nuolatinėje baimėje. Ji įsikūrusi pietiniame miesto rajone, kurį penktadienio rytą atakavo Rusijos raketos. Per ataką buvo sugriauti jos kaimynų namai. Jai pačiai 60 metų, bet ji atsisako palikti savo namus, pastatytus prieš 50 metų jos tėvo. „Neturiu pinigų gyventi Europoje ir nežinau, ką ten galėčiau veikti, bet jei pasiliksiu čia, galiu mirti. Nežinau, ką daryti“, – skundžiasi ji.
Saulė vėl leidžiasi, o slėptuvėje Maskvos prospekte Vadimas su draugais kaupia pilkojo alkoholio butelių ir maisto atsargas. Didžiulis mažosios Darijos meškinas bus už pagalvę. Jos butas buvo sunaikintas prieš dvi savaites, o ji rado vietą Vadimo rūsyje. Ryte, kai jis pagaliau išeina į lauką įkvėpti gryno oro, jo rankos tebedreba – tai panikos priepuolių, kuriuos sukelia kasnaktiniai sprogimai, rezultatas. Nepaisant to, išvykti iš miesto jis neketina. „Tereikia išmokti keletą išgyvenimo taisyklių“, – kartoja jis.
Nesu tuo įsitikinusi, bet tyliu. Jis jaučia tai kitaip; jaučia kiekviena savo kūno ląstele, kiekvienu nervu. Juk tai jis yra savo sužeisto miesto pilietis.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
