2026 m. gegužės 28 d. 12 val. Markose šalia Varšuvos (Marki, anksčiau Pustelnik) vyko pastatytos meninės-sakralinės kompozicijos, skirtos iškilaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui įamžinti, pašventinimas. Renginį suorganizavo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
Šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Renata Kurmin, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras, Markų miesto burmistro pavaduotojas Paweł Pniewski, Lietuvos ir Lenkijos kultūros įstaigų, savivaldybių, bendruomenių atstovai. Iš Punsko nuvyko viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, Jurgis Ivoška, Zita Galinskienė ir straipsnio autorė. Vertė mūsų krašto žmogus Juozas Marcinkevičius.
Markose buvusioje Raudonojo dvaro (Czerwony Dwór) sanatorijoje metus laiko gydėsi ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė M. K. Čiurlionis.
Mintis įamžinti M. K. Čiurlionį šioje vietoje kilo 2022 m. Kaip neoficialioje dalyje pasakojo KPD direktorius Vidmantas Bezaras, Markų savivaldybėje ilgai buvo tartasi dėl galimybės įpaveldinti ir tvarkyti pastatą bei įrengti jame genijui atminti skirtas patalpas, meninius akcentus. Tačiau pastatas priklauso vienuolėms (Zgromadzenie Sióstr Franciszkanek Rodziny Maryi), kurios kategoriškai atsisakė bendradarbiauti, nesileido į jokias kalbas dėl yrančio pastato restauravimo ir kitokių menininko įamžinimo ženklų. Šiuo metu ant apšiupėjusios sienos kabo tik M. K. Čiurlionio mirtį menanti lenta.
Per susitikimą su Markų savivaldybe sumanyta pastatyti atminimo ženklus greta įvažiavimo į vienuolyną. Biurokratinės procedūros tęsėsi iki 2025 metų pabaigos. Atsirasdavo vis naujų kliūčių. KPD direktorius V. Bezaras su specialistais Markose lankėsi ne kartą, čia pabuvojo ir Lietuvos Prezidentūros, ir Vyriausybės, ir Kultūros ministerijos atstovai. Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo ekspertų grupės kelis kartus aptarinėjo buvusios ligoninės pastato įtraukimą į Lenkijos Respublikos kultūros paveldo registrą ir apsaugos jam suteikimo klausimus. Tik po dvejų metų su Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijos pagalba pavyko apsaugos problemą pakelti į aukštesnį lygmenį, atsirado galimybių gauti Lenkijos valstybės finansavimą. Parama pasinaudoti vienuolės atsisakė – motyvavo tuo, kad šioje teritorijoje jos jau buvo įkūrusios nuskriaustų mergaičių prieglaudą, kad joms reikia šitą pastatą nugriauti ir statyti naują, o lankytojai teritorijoje nepageidaujami. Gerai, kad jau 2022 m. Markų savivaldybė pastatą įtraukė į vietinės reikšmės paveldo objektų sąrašą, kas draudžia be leidimo jį griauti.
Ilgai nebuvo įmanoma menininko įamžinti, bet po trejų metų kliūčių idėja buvo įgyvendinta. Šalia buvusios sanatorijos-ligoninės vartų (ul. Kasztanowa 21) pastatyta memorialinė lenta bei žemaitiškas koplytstulpis ir stogastulpis (kryždirbystės tradicija Lietuvoje įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą).
Koplytstulpį ir stogastulpį vadovaudamasis M. K. Čiurlionio paveikslu „Žemaičių koplytstulpiai“ sukūrė medžio meistras, Žemaitijos nacionaliniame parke gyvenantis tautodailininkas Antanas Vaškys, garsiojo Stanislovo Riaubos mokinys. Jis jau 45 metus dirba ir šioje srityje turi didelę patirtį. Dirbdamas tradiciniais įrankiais, minimaliomis priemonėmis pasiekia didžiulę meninę išraišką, kas pasaulyje yra labai vertinama. Paklaustas, kuo žemaitiški stogastulpiai ir koplytstulpiai skiriasi nuo kitų regionų, A. Vaškys, paaiškino, kad „žemaitiški dirbiniai santūresni, paprastesni, nors ir puošnūs, o aukštaičių įmantresni ir stogeliai būna net kelių aukštų. Be to, ąžuolas atkeliavęs iš žemaičiams brangių Lopaičių, kur buvusi šventvietė. Tikiu, kad stovės bent šimtmetį“. Medis pradeda pūti nuo šerdies, dėl to drožėjai šią medžio dalį pašalina. Koplytstulpyje A. Vaškys iš to paties vientiso medžio išdrožė Mariją Sopulingąją, o stogastulpyje kryžių su Dievo Sūnumi. Metalinius kryžius šiems dirbiniams sukūrė kryždirbys Artūras Platakis. Koplytstulpis su metaliniu kryžiumi siekia 3,6 m, o stogastulpis – 4,5 m.
Kaip rašo KPD ryšių su visuomene atstovė Jūratė Mičiulienė, kompozicijai pirmąją vizualizacijos idėją sukūrė KPD specialistė, architektė Audronė Šolienė. Architektūrinius sprendimus įgyvendino Gedimino Antano Sakalio projektavimo firma. Architektai G. A. Sakalis ir Vaidotas Paliulionis apgalvojo kiekvieną smulkmeną, kad meninė kompozicija matytųsi iš įvairių gatvės kampų. Prie viso projekto įgyvendinimo, jo rengimo, derinimo su Lenkijos institucijomis, stogastulpių pervežimo ypatingai daug prisidėjo KPD kancleris Dainius Čergelis, talkino ir Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Ana Kočegarova-Maj. Visus įbetonavimo ir apdailos darbus atliko Jurgis Ivoška iš Punsko. Jis su savo komanda – Kazimieru Kupčinsku ir Vidu Kupčinsku – nepabūgo sausio šalčių ir paruošė vietą atidengimo ceremonijai, kuri įvyko 2026 m. sausio 24 d. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo net treji metai, meninės-sakralinės kompozicijos įrengimas įsiterpė tarp M. K. Čiurlionio 150-ojo gimtadienio ir 115-ųjų mirties metinių. Reikia pabrėžti, kad visas projektas įgyvendintas Kultūros paveldo darbuotojų iniciatyva ir pajėgomis, negavus jokių papildomų lėšų.
Renginį vedė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, kompozitorė, etnologijos krypties doktorantė, tyrinėtoja. Ji labai įdomiai pristatė M. K. Čiurlionio asmenybę ir kūrybą, kuri pažįstama pasaulyje (Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje…). Kompozitorė sakė, kad mes visi turime savyje čiurlioniškos dvasios ir negalime jos prarasti. „Niekas tautų taip nejungia kaip kultūra, o ši ceremonija yra ypatingas simbolis, jungiantis Lietuvą ir Lenkiją“, – kalbėjo menininkė. Vėliau padainavo M. K. Čiurlionio harmonizuotą liaudies dainą „Oi giria, oi giria“, kuri išryškina kompozitoriaus pasaulėjautą, jautrumą, harmonijos jausmą.
Renata Kurmin
Prasidėjus ceremonijai Markų miestelyje sugaudė bažnyčios varpai. Koplytstulpį ir stogastulpį pašventino Markų kunigas Jacek Pielak. Šalia jo stovėjo ir Pranciškonų Marijos šeimos seserų kongregacijos atstovė. Kunigas juokavo, kad pamatęs kompozicijos projektą – nusivylė, bet pamatęs ją pastatytą – didžiai susižavėjo. Joje pajuto dieviškumą.
Markų miesto burmistro pavaduotojas Paweł Pniewski džiaugėsi garsiam kūrėjui jų mieste pastatytais atminimo ženklais. „Mūsų istorija yra pamatas ir dabartiniam bendradarbiavimui“, – sakė jis.
Susitikimo metu pasakyta daug gražių žodžių, paremtų M. K. Čiurlionio citatomis, jo paveikslų simbolika, spalvomis ir šviesa. Netrūko ir dėkingumo akcentų institucijoms. Linkėjimai persipynė su gėriu ir lydinčia šviesa, buvo kupini džiaugsmo dėl sukurtos naujos sakralinės vietos, įamžinančios garsų žmogų, kuris mylėjo savo tėvynę ir Lenkiją. Čia praleido 6 metus studijuodamas, kurdamas, dirbdamas ir gydydamasis. Netrūko ir dėkingumo akcentų žmonėms, kurie prisidėjo, kad Čiurlionio fenomenas suskambėtų naujoje erdvėje ir naujomis gaidomis. Padėkos raštai ir suvenyrai įteikti: Lenkijos kultūros ministrei Martai Cienkowskai, Markų miesto burmistrui Jacekui Orych ir jo pavaduotojui Pawełui Pniewskiui, architektui Andrzejui Dragowskiui, Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje Valdemarui Sarapinui, kultūros atašė Anai Kočegarovai-Maj, Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojui Jonui Vaičiuliui, tautodailininkui Antanui Vaškiui, kryždirbiui Artūrui Platakiui, Jurgiui Ivoškai iš Punsko už kryžių pastatymą ir erdvės sutvarkymą, architektams Gediminui Antanui Sakaliui ir Vaidotui Paliulioniui, kultūros paveldo kancleriui Dainiui Čergeliui.
Markose M. K. Čiurlionį atsisveikinome skambia daina „Lėk, gervele“. Jos metu netikėtai gatve, kurioje vyko iškilmės, nuriedėjo būrelis vaikų. Tai tarsi ženklas, kad garsas nedings, o sklis po pasaulį. Gervė yra galingas simbolis, reiškiantis ilgaamžiškumą, pusiausvyrą ir išmintį. Šis paukštis siejamas su ištvermingumu ir kantrybe, su nešama meile ir ilgo, sveiko gyvenimo žinią.
Ceremonija baigėsi tradiciniu gėlių padėjimu prie namo, kur mirė M. K. Čiurlionis, bet bendrystė dar nesibaigė. Visi nuvykome į Markų kultūros centrą. Čia mus nustebino konkursinių darbų, inspiruotų M. K. Čiurlionio paveikslais, virtuali animacija, skirta mūsų dailininkui. Ypatingą įspūdį padarė scenos uždanga „Kurtyna Czurlionisa“. Tai monumentali replika uždangos scenai, kurią M. K. Čiurlionis nutapė lietuvių draugijai „Rūta“. Joje vaizduojama prie milžiniško ąžuolo deginama ugnis, iš kurios balti dūmai kyla į viršų. Šalia stovi baltais rūbais apsirengęs krivis, už jo palinkę žmonės meldžiasi. Žolė žalia su peržydėjusiomis pienėmis su pūkais. Už ąžuolo matyti didelis miškas, kuris supa krantą. Šalia kranto ramus vandens telkinys, kuriame plaukia du laiveliai, debesys ir dangus pilnas baltų debesų. Aukštai šviečia saulė. Juoduose uždangos šonuose Sofijos Kymantaitės nutapyti liaudiški motyvai – iš balto vazono kylantis augalas su stilizuotomis tulpėmis. Nuo 2003 m. Čiurlionio uždanga po rekonstrukcijos eksponuojama M. K. Čiurlionio galerijos muzikos salėje. Markų kultūros centras, vykdydamas projektą, buvo surengęs dirbtuves, kurių metu atkurtas Čiurlionio darbas.
Kultūros darbuotojos mus labai mielai priėmė, papasakojo apie savo veiklą M. K. Čiurlionio metais, pavaišino skanėstais ir padovanojo užrašų knygeles su M. K. Čiurlionio reprodukcija „Rytas“.
Važiuodami pro Markas stabtelėkite prie buvusio Raudonojo dvaro, kur paskutinius savo gyvenimo metus praleido M. K. Čiurlionis. Šalia buvusios sanatorijos-ligoninės vartų pasitiks jus žemaitiškas koplytstulpis ir stogastulpis bei memorialinė lenta su genijaus žodžiais trimis kalbomis: „Kuo plačiau žmogaus siela sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks,… tuo laimingesnis bus žmogus.“ Čia prisipildysite jaukia ramybe ir pajusite dvasios pakylėjimą.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl
