Šio analitinio straipsnio pagrindas yra lenkų diplomato, politiko ir geopolitikos eksperto Mareko Magierowskio įžvalgos. Autorius turi itin aukšto lygio diplomatinę patirtį – 2018–2021 m. jis ėjo Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Izraelyje, o 2021–2024 m. ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose pareigas. Jis taip pat yra buvęs Lenkijos užsienio reikalų viceministras, o šiuo metu dirba portalo „Wirtualna Polska“ geopolitikos analitiku bei vadovauja Laisvės instituto (lenk. Instytut Wolności) programai „Strategija Lenkijai“.
Kokia žinia šiandien iš Vašingtono pasiekia Vilnių, Varšuvą, Bukareštą ar Stokholmą? Ji skamba paradoksaliai ir gąsdinančiai: „Jei nepradėsite ginkluotis, mes pasitrauksime iš Europos, nes neketiname jūsų amžinai auklėti. O jei pradėsite ginkluotis – mes jus vis tiek paliksime, nes tuomet jau būsite pajėgūs apsiginti patys.“ Šis politinis JAV administracijos požiūris naujai ir savaip perbraižo NATO esmę.
Nepriklausomai nuo to, kas Vašingtone priėmė galutinį sprendimą sustabdyti JAV brigados rotaciją Lenkijoje, ir nesvarbu, ar tai apgalvotos strategijos dalis, ar tiesiog administracinio chaoso pasekmė, pasiųstas signalas turės kur kas rimtesnių padarinių, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Aišku, tai galima vertinti kaip praktinį bandymą įgyvendinti jau seniai skambančią koncepciją – sumažinti Amerikos karinę naštą Senajame žemyne. Europa privalo atsigauti kariniu požiūriu, atsistoti ant kojų ir prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą. Žiūrint paviršutiniškai, Donaldo Trumpo ir jo artimiausių bendražygių jau ne vienus metus kartojami argumentai skamba racionaliai. Be to, šis respublikonų administracijos spaudimas davė vaisių: daugelis Europos NATO narių arba jau drastiškai padidino išlaidas gynybai, arba prisiėmė griežtus įsipareigojimus tai padaryti.
„Pavyzdinis sąjungininkas“, kuriam siūloma gintis pačiam
Tačiau už šių veiksmų slypinti filosofija peržengia finansinių ar logistinių kalkuliacijų ribas. Pastarosiomis dienomis iš kelių JAV politikų lūpų nuskambėję paaiškinimai rodo, kad jie karinio aljanso idėją supranta visiškai kitaip nei europiečiai. Tiksliau sakant, jie šią idėją tiesiog iškraipo.
Oficialiai tikinama, kad Jungtinės Valstijos visiškai neketina palikti regiono, kad Lenkija, Lietuva ir kitos rytinio flango šalys tebėra laikomos „pavyzdinėmis sąjungininkėmis“, o bendradarbiavimas išliks pavyzdinis. Tačiau kartu siunčiama ciniška užuomina: Varšuva ar Vilnius neturėtų labai jaudintis dėl mažėjančio JAV karių skaičiaus, nes jos juk intensyviai vysto savo karinius pajėgumus ir netrukus „pačios sugebės atremti potencialią ataką“.
Sutikime, tai labai specifinė ir kartu pavojinga partnerystės perspektyva. Tokios sutartys kaip NATO yra sudaromos tam, kad šalys narės galėtų tikėtis savitarpio paramos. Tai nėra lygiaverčių milžinų sąjunga – ypač tokioje daugianacionalinėje organizacijoje. Teiginys, kad Juodkalnija, Šiaurės Makedonija ar Latvija labiau tikisi Amerikos pagalbos nei Amerika jų, yra akivaizdus faktas. Tačiau kai viešai pradedama teigti, kad viena ar kita narė paramos nebereikalauja, nes „gali apsiginti pati“, privalome rimtai susirūpinti tokių pareiškimų politiniu svoriu.
Viena yra stiprinti visą NATO aljansą didinant atskirų narių gynybos biudžetus. Visiškai kita – vienašališkai ir arbitražo tvarka spręsti, kas dar nusipelno Amerikos pagalbos, o kas jau ne.
NATO nebuvo tam sukurta
Donaldas Trumpas ir jo gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas jau kurį laiką demonstruoja, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nelaiko struktūra, ginančia 32 valstybių interesus. Jų akyse tai labiau sistema, kuri varžo pačias Jungtines Valstijas ir tampa joms našta. JAV dabartinei vadovybei Aljansas virsta 31 valstybės, priklausomos nuo Amerikos, klubu, kur pati Amerika nori stovėti nuošalyje, o ne centre.
Dabartiniam JAV prezidentui dvišaliai santykiai yra nepalyginamai svarbesni už daugiašalius įsipareigojimus NATO viduje. Paklaustas apie pastarąsias kontroversijas, D. Trumpas tikriausiai pirmiausia pasidomėtų, iš kokios šalies ir redakcijos yra žurnalistas. Sužinojęs, kad kalbama apie ištikimą sąjungininkę Lenkiją ar Baltijos šalis, jis pažertų komplimentų, pavadintų jas „fantastiškomis“, o jų lyderius – „puikiais draugais“.
Tačiau jo geopolitiniame radare šios šalys nefunkcionuoja kaip nedalomo NATO organizmo dalis. Jos vertinamos kaip atskiri vienetai, su kuriais JAV šiuo metu tiesiog sutaria geriau nei su Vokietija ar Ispanija. Kaip rodo praktika, saldžių žodžių neužtenka, kad būtų sustabdyti sprendimai, kurie tiems žodžiams tiesiogiai prieštarauja.
JAV valdžia pastaruoju metu daro klaidą po klaidos. Žinia, kurią šiandien išgirsta Lietuva, Lenkija, Rumunija, o kartu ir Nyderlandai ar Švedija, griauna pasitikėjimo pamatus. Jei ginkluosiesi – liksi vienas, jei nesiginkluosi – būsi paliktas. Ne taip turėjo veikti NATO nuo pat jos įkūrimo. Ne taip ji buvo sumanyta ir ne taip ji turėtų atrodyti šiandien, kai grėsmė prie Europos sienų yra ranka pasiekiama.
sb, punskas.pl
