Sigitas Birgelis, punskas.pl
Su lenkų rašytoja ir keliautoja Katarzyna Węglicka tęsiame pažintinę kelionę po Lietuvą. Šįkart kelias mus atvedė į lygumų apsuptą Sūduvos Antanavą. Prigludęs prie Šešupės, šis Kazlų Rūdos savivaldybės miestelis mus pasitiko ramiu, akiai mielu kraštovaizdžiu. Vaikščiojant po Antanavą, apima jausmas, kad čia persipina viskas: didikų ambicijos, skausmingi baudžiavos rykščių kirčiai, laisvės sukilėlių pralietas kraujas ir dabartinės bendruomenės gyvenimas.
Sustojame prie Šešupės, kur, kaip pasakojama, viskas ir prasidėjo. Žvalgomės po pašešupio lankas, bandome įsivaizduoti 1578 metus, kai Birštono girios inventoriuje pirmą kartą paminėtos šios vietos, tuomet vadintos Gelvialaukio lankomis. Miestelis klestėti pradėjo XVIII amžiaus antrojoje pusėje. Istoriniai šaltiniai, kuriais dalijasi su mumis Katarzyna, liudija, kad apie 1761 metus šioje lygumoje dvarą įkūrė Mikalojus Chrapovickis – Starobudo ir Pilviškių seniūnas. Jis su žmona Barbara susilaukė sūnaus Antano. Būtent šis vardas, vėliau dažnai kartojęsis giminėje, ir davė pradžią Antanavo pavadinimui.
Internete skaitome apie Chrapovickių griežtą būdą, apie jų įvestą sunkų lažą baudžiauninkams. Pradedame suvokti, kad dvaro ramybė anuomet buvo aplaistyta sunkiu kaimiečių prakaitu. 1793 metais Asesorių teismas net turėjo išduoti gyventojams apsaugos raštą. Vėliau dvaras patyrė sunkų Prūsijos laikmetį, 1812 metais matė žygiuojančius prancūzų karius, o kiek vėliau čia trumpam įsikūrusį žiaurų rusų generolą.
Eidami dvaro sodybos link, prieiname pagrindinius rūmus. Jų fasade išlikusi 1830 metų data aiškiai žymi naują puslapį – laikotarpį, kai dvarą nusipirko Šabunevičiai ir pavertė jį moderniu pramonės bei kultūros centru. Mums prieš akis iškyla vaizdas, kaip čia tuomet virė gyvenimas. Dvare sparčiai išsiplėtė spirito varykla, kurios gaminamas garsusis „Antanavo likeris“ sėkmingai skynėsi kelią Vilniaus ir Varšuvos rinkose. Įdomu tai, kad aludariu čia kurį laiką dirbo būsimo žymaus Lietuvos žemės ūkio stratego Mykolo Krupavičiaus tėvas Pranciškus. Tuo pat metu čia puikiai veikė dešrų dirbtuvė, augalų daigynas ir didžiulis kiaulių penėjimo kompleksas, kurio produkcija keliavo į užsienį.
Apsidairome po dvaro parką. Nors medinės dviejų metrų tvoros jau nėra, pietinėje dalyje vis dar matyti gilus kanalas. Čia valtimis mėgdavo plaukioti ponia Julija Talko-Grincevičiūtė-Šabunevičienė ir jos giminaičiai. Skirtingai nei pirmieji šeimininkai, Šabunevičiai žmonių atmintyje išliko kaip nepaprastai gailestingi. Senoji Šabunevičienė šelpė neturtinguosius, o ponia Marija Šabunevičienė, grįždama į dvarą tamsiu savo Chevrolet markės limuzinu su odiniu stogeliu, visuomet sustodavo surinkti iš pamokų einančių moksleivių. Šiltomis vasaros dienomis šiose parko alėjose dažnai skambėdavo ir garsios aklos dainininkės Beatričės Grincevičiūtės balsas.
Sukilėlių aidai ir paslaptingi rūsių lobiai
Užsukus giliau į parką, prieš akis iškyla 1863 metų sukilimas. Pasirodo, pats dvarininkas Viktoras Šabunevičius buvo sukilėlių iždininkas. Sunku patikėti, tačiau lankose, kuriomis dabar vaikštome, buvo surengti slapti kariniai mokymai, o dvare vyko masinis sukilėlių suvažiavimas, kuriame dalyvavo keli šimtai kovotojų. Prieiname prie medinio kryžiaus, pastatyto dar 1864 metais. Jis žymi vietą, kur kazokai negyvai užkapojo sukilėlius brolius Ilgūnus ir Endziulį. Šis kryžius, išlikęs iki mūsų dienų, verčia akimirkai sustoti ir tyliai pagerbti didvyrius.
Dvaras išgyveno ir daugiau istorinių lūžių. Spaudos draudimo metais čia slapta vaikus mokė daraktoriai, o knygnešius saugojo lietuvių kalbai palankus dvarininkas Stanislovas Šabunevičius. Tarpukariu, po žemės reformos, pramoninę dvaro dalį perėmė Kauno žydų akcininkai, įkūrę sėkmingą alaus ir mielių bendrovę „Nektaras“.
Šį gyvenvietės stabilumą sugriovė Antrojo pasaulinio karo sumaištis. Vėliau sekė atkaklios Žalgirio rinktinės partizanų kovos su sovietų valdžia ir gūdus sovietmetis.
Atgimusi šešiakampė koplyčia
Galiausiai prieiname prie unikaliausio Antanavo objekto – senosios šešiakampio plano koplyčios, pastatytos iš tašytų rąstų. Katarzyna mums pasakoja, kad ji buvo įrengta kaip Šabunevičių giminės mauzoliejus, o sukilimo metais tarnavo kaip ginklų sandėlis. XIX amžiaus viduryje ji spindėjo prabanga, jos lubos buvo išpieštos gėlių motyvais, o altorių puošė stebuklingasis paveikslas „Madona su kūdikiu“.
Deja, sovietmetis šiai šventovei nebuvo gailestingas. Kriptos buvo išplėštos, koplyčia uždaryta, o paveikslas išvežtas į Ateizmo muziejų. Dešimtmečius trukęs valdininkų abejingumas baigėsi katastrofa. 2005 metų balandį koplyčios stogas visiškai įgriuvo.
Būtent ši nelaimė pažadino vietos žmonių solidarumą. Šiandien, vaikščiodami po sutvarkytą dvaro teritoriją, matome ne griuvėsius, o gyvą traukos centrą. Nuo 2002 metų susibūrusi Antanavo kaimo bendruomenė sugebėjo per porą dešimtmečių įgyvendinti per dvidešimt socialinių projektų bei įkurti vaikų dienos centrą.
Didžiausiu vietinių gyventojų pasiekimu tapo istorijos paveldo atgimimas. Jų pastangomis 2009 metais buvo patvirtinta oficiali Antanavo heraldika, o po metų čia lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Restauruota koplyčia uždaryta. Mums nepavyksta pamatyti jos vidaus bei 2011 metais iškilmingai sugrąžinto stebuklingojo paveikslo „Madona su kūdikiu“.
Paliekame Antanavą, kuris kadaise pelnytai buvo vadinamas Mažosios Lietuvos kultūros sostine. Vykstame į Barzdus, bet apie tai skaitykite kitame straipsnyje.
Sigito Birgelio nuotr.
