Gegužės 24 d. (sekmadienį) 17.00 val. jotvingių piliakalnyje Eglinėje vyks Poezijos pavasario vakaronė. Dalyvaus poetai: Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Dainius Dirgėla, mūsų kraštiečiai bei viešnia iš JAV Jolanta (Kalinauskaitė) Blanco, prieš 34 metus dirbusi „Aušros“ redakcijoje Punske.
Artėjant renginiui, viešnią iš JAV kalbina Sigitas Birgelis.
– Kaip prisimenate laiką, praleistą Punske, „Aušros“ redakcijoje?
Punską prisimenu labai gyvai. Rytais eidavau į „Aušros“ redakciją mažu takeliu per žydinčių obelų sodą. Ramybė buvo tiesiog dieviška. Dirbti redakcijoje buvo gera ir lengva – nebuvo jokio streso, žmonės buvo draugiški, niekur neskubantys. Čia visi vieni kitus pažinojo, gyvenimas virė bendruomeniškumo principu.
Mane žavėjo gyva lietuvių bendruomenė Punske, kuri ilgus metus išsaugojo lietuvybę. Sovietmečiu apie už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius žinojome mažai, todėl Punskas man buvo tikras atradimas. „Aušros“ redakcijoje dirbo šilti ir nuoširdūs žmonės, ypač vyriausioji redaktorė Alicija Sitarskienė.
Čia susipažinau ir su poetu Sigitu Birgeliu. Jis man padovanojo savo poezijos knygą „Ožkiniai linų mėlynų“. Jo kūryboje jaučiamas dzūkiškas gyvenimo ritmas, meilė žemei ir žmonėms. Iki šiol saugau tą knygą kaip brangų prisiminimą iš Punsko.
– Kas paskatino išvykti į JAV ir kaip tai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Įdomu tai, kad būtent mano išvyka iš Vilniaus į Punską atvėrė duris į JAV. Iš Punsko paruošiau keletą TV reportažų LRT laidai „Panorama“, filmuotų mėgėjiška kamera. Grįžusi į Vilnių, LRT perskaičiau skelbimą apie konkursą jauniesiems TV žurnalistams dėl stažuotės CNN Atlantoje. Užpildžiau dokumentus ir po mėnesio buvau pakviesta stažuotei.
Tuo metu sąmoningai ieškojau profesinių galimybių, todėl nusprendžiau vykti, nors planų likti Amerikoje dar neturėjau. Atlantoje susipažinau su savo būsimu vyru. Vėliau grįžau į Lietuvą, tačiau draugai ragino dar kartą vykti į JAV. Antrosios kelionės metu ištekėjau ir pasilikau gyventi Amerikoje.
Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Reikėjo prisitaikyti prie svetimos kultūros, išmokti anglų kalbą. Labai trūko Lietuvos, artimųjų ir lietuvių kalbos. Atrodė, kad viską reikia pradėti nuo nulio.
Persikėlusi iš Kentukio į Teksasą, lankiau vietinį koledžą ir įgijau administracinio asistento diplomą. Vėliau dirbau „Goodwill Industries“ organizacijoje su neįgaliųjų įdarbinimo programomis, bendradarbiavau su Texas Department of Rehabilitation.
– Ar gyvenant svetur pasikeitė Jūsų santykis su lietuvių kalba ir poezija?
Visą laiką norėjau rašyti, nors iš pradžių labiau save siejau su publicistika. Gyvenant JAV, atsirado papildomų lingvistinių iššūkių – teko mokytis profesionaliai rašyti anglų kalba.
Vis dėlto ryšys su lietuvių kalba niekada nenutrūko. Vaikams skaitydavau lietuviškas poezijos knygas, norėdama išmokyti juos lietuvių kalbos. Tas knygas saugau iki šiol.
Pastaraisiais metais lietuvių kalba ir kūryba į mano gyvenimą sugrįžo dar stipriau. Pradėjau rašyti eilėraščius ir pasakas vaikams, ontologinę poeziją bei satyrą. Keletas mano eilėraščių publikuoti JAV lietuvių „Poezijos pavasario 2026“ almanache „Zenitas“.
– Kokius poetus ir autorius vertinate?
Ilgą laiką skaičiau psichologinę ir dvasinę literatūrą – Eckhart Tolle, Esther Hicks, Vadim Zeland, Valerijaus Sinelnikovo knygas. Šiuo metu daugiausia skaitau budistinės filosofijos tekstus.
Poezijoje man svarbiausia jautrumas, minties gilumas ir autentiškumas. Artima Rainerio Marijos Rilkės kūryba. Taip pat žaviuosi JAV lietuvių poetais Sandra Avižienyte, Arūnu Satkumi.
Labai vertinu ir Sigito Birgelio kūrybą. Man atrodo, kad Punskas turi tikrą aukso grynuolį – poetą, kuris įkūnija šio krašto gyvenimo filosofiją.
– Kada supratote, kad poezija tapo svarbia Jūsų gyvenimo dalimi?
Ko gero, prieš metus, kai parašiau eilėraštį „Lubinų pažadai“ apie Teksaso sąsajas su Lietuva. Tąkart pajutau, kad nerašyti jau nebegaliu.
Poetinio balso paieškos truko maždaug metus. Per tą laiką rašymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Šiandien rašau ontologinę poeziją, eiliuotas pasakas vaikams ir satyrą.
– Kokios temos dažniausiai atsispindi Jūsų kūryboje?
Mano poezijoje dažnai susipina būties, laiko, gyvybės ir mirties temos. Mane domina žmogaus santykis su pasauliu, gamta, visata ir kitais žmonėmis.
Kūryboje nuolat sugrįžtu prie tėvynės, tėviškės ir protėvių temos. Joje daug lietuviškos pasaulėjautos, pagarbos žemei, tradicijoms ir meilės Lietuvai.
– Ką Jums reiškia dalyvauti Poezijos pavasario vakaronėje Eglinėje?
Negaliu patikėti, kad man teks tokia laimė vėl apsilankyti Punske. Mane jaudina galimybė pabuvoti ant jotvingių piliakalnio Eglinėje ir pajusti vietos pulsą.
Kai Sigitas Birgelis pakvietė dalyvauti Poezijos pavasario vakaronėje, nedvejodama sutikau. Man atrodo simboliška, kad mano eilėraščiuose atsirandanti piliakalnio metafora taip gražiai susišaukia su jotvingių piliakalniu netoli Punsko.
Į Lietuvą skridau tarsi su dvigubais sparnais – lėktuvo ir poezijos. Esu be galo laiminga galėdama būti Lietuvoje šiuo ypatingu metu, kai poetai dalijasi savo kūryba su poezijos mylėtojais.
– Ačiū už pokalbį. Iki pasimatymo Eglinėje ant jotvingių piliakalnio.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
