8-osioms poeto mirties metinėms
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Pavasaris į Lietuvą ir į senąsias jotvingių žemes atkeliauja ne tik su bundančia žaluma, bet ir su virpančiais grauduliu žmonių prisiminimais, kurie savo žodžiais ir širdies šiluma tiesė nematomus tiltus tarp Suvalkų krašto ir Lietuvos.
Jau aštuoneri metai nėra tarp mūsų šviesaus atminimo Mykolo Karčiausko. Kai 2018-aisiais šis jautrios ir taurios sielos Lietuvos sūnus tyliai pasitraukė į amžinybę, liko ne tik tuščia kėdė mūsų krašto „Poezijos pavasario“ renginiuose, bet ir gili, niekuo neužpildoma erdvė mūsų kultūrinėje atmintyje. Mykolas nebuvo tik praeivis šioje žemėje, jis buvo jos metraštininkas, kurio kiekvienas ištartas žodis turėjo svorį, o kiekvienas darbas – gilią prasmę, nukreiptą į tautos gyvasties išsaugojimą.
Gimęs 1939-ųjų kovo viduryje Pasvalio lygumose, Žvirgždės kaime, jis visą gyvenimą širdyje nešiojosi tą šiaurietišką ramybę ir tvirtybę, kurią vėliau meistriškai įaudė į savo poezijos posmus. Baigęs teisės mokslus, Mykolas Karčiauskas pasirinko ne įstatymo raidės, o dvasios žodžio kelią. Dirbdamas įvairiose redakcijose, vadovaudamas kultūros įstaigoms ar Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, jis visada išliko pirmiausia poetu – žmogumi, kuris pasaulį mato per metaforos ir jausmo prizmę. Jo kūrybinis palikimas, apimantis daugiau nei trisdešimt knygų, yra tarsi plati, srauni upė, kurioje telpa viskas: nuo vaikiško tyrumo iki sudėtingų istorinių apmąstymų, nuo intymios lyrikos iki monumentalių poemų.
Ypatingas, mistiškas ryšys Mykolą siejo su Punsko ir Seinų kraštu, kurį jis pamilo iš pirmo žvilgsnio ir kuriam liko ištikimas iki paskutinio atodūsio. Šiame etniniame Lietuvos priešpilyje jis jautėsi ne svečiu, o namiškiu, sugrįžusiu į savo pakluones. Galbūt tai lėmė kraujo šauksmas, nes jo žmonos Narutės šaknys giliai įleistos į šią žemę, o jos senelis dar 1920-aisiais kovojo už šį kraštą, vėliau iš lenkų kalėjimo rašydamas ilgesingus, tėvynės meile persmelktus laiškus. Mykolui šie pasakojimai nebuvo tik sausa istorija, tai buvo gyvas skausmas ir pasididžiavimas, kurį jis jautė kiekviena savo esybės ląstele. Jis dažnai prisimindavo Albino Žukausko pasakojimus apie Seiniją, o Bubeliuose stovinti šimtametė medinė troba jam atrodė tarsi gyvas, susigūžęs padaras, saugantis atmintį nuo užmaršties dulkių.
Mykolas Karčiauskas buvo tas vizionierius, kuris kartu su Marcelijumi Martinaičiu 1986-aisiais pirmą kartą išskraidino „Poezijos pavasario“ paukštę už Lietuvos ribų, būtent į Punską. Tai nebuvo tik literatūrinis renginys, tai buvo dvasinis pasipriešinimas nykimui, būdas pasakyti tenykščiams lietuviams, kad jie nėra pamiršti. Jis rūpinosi ne tik žodžiu, bet ir atminties įprasminimu – jo iniciatyva Bubeliuose buvo siekiama įkurti memorialinį Albino Žukausko muziejų, pasodinti šimto beržų giraitę, kuri oštų ateities kartoms. Net ir tie skaudūs momentai, kai jo sumanyta memorialinė lenta buvo išniekinta, Mykolo nepalaužė, nors širdyje paliko gilią žaizdą. Jis suprato, kad kova už kultūrą yra nuolatinė ir reikalaujanti begalinės kantrybės bei meilės.
Būdamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriumi, Mykolas tapo uoliausiu Lenkijos lietuvių spaudos globėju. Jis suprato, kad be savo žodžio, be istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“, „Aušros“ ir kt. leidinių, ši bendruomenė prarastų savo tapatybę. Vilniaus signatarų namuose organizuojami Jotvingių krašto metraščio pristatymai tapo tradicija, jungiančia sostinės intelektualus su Punsko krašto šviesuoliais. Mykolas visada pabrėždavo, kad nesame maža tauta, kad esame kaip tauta-feniksas, sugebėjusi per trumpą laiką du kartus atgimti iš pelenų, todėl savigarbos ir orumo jausmas jam buvo pamatinės vertybės.
Jo poezijoje, kaip ir gyvenime, daug šviesos ir tylaus liūdesio, kuris ne slegia, o taurina. Skaitydami jo eilėraščius apie jaunystę, kuri panaši į senų pranašų likimą, ar apie žiemų tylą, kurioje šerkšnas mus išduoda, pajuntame kūrėjo sielos virpesį. Mykolo žodis yra skaidrus kaip šaltinio vanduo, bet kartu gilus kaip jotvingių piliakalnių paslaptys. Jis mokėjo džiaugtis paprastais dalykais – beržų ošimu, vaiko šypsena, bendrystės valanda prie laužo Eglinėje. Jam kiekvienas žmogus buvo svarbus, kiekviena istorinė nuotrupa verta išsaugojimo, nes iš tų mažų dalelių susideda didžioji tautos istorija.
Šiandien, žvelgdami į praėjusį laiką, suvokiame, kad kiekvienas iš mūsų turi savo Mykolą Karčiauską – vieniems jis liko griežtas, bet teisingas vadovas, kitiems – jautrus bičiulis, dar kitiems – nepasiekiamas poezijos meistras. Tačiau visiems mums jis buvo mokytojas, kaip turime branginti vieni kitus, kaip saugoti savo kalbą ir tradicijas net tada, kai aplink tvyro abejingumas. Jo gyvenimas buvo tarsi tiltas tarp šio pasaulio ir Anapilio, tiltas, kuriuo eidami mes mokomės būti geresni, jautresni ir ištikimesni savo šaknims.
Liūdna, kad jo nebėra šalia, kad negalime išgirsti jo ramių įžvalgų ar pasidalyti naujais sumanymais. Tačiau Mykolas Karčiauskas niekur neišėjo – jis pasiliko savo knygose, savo pasodintuose ąžuoluose, savo globotame metraštyje ir tų žmonių širdyse, kuriems jis padėjo patikėti savo verte. Kol Punske ir Seinuose skambės lietuviškas žodis, kol vyks „Poezijos pavasariai“ ir kol šimtamečiai beržai rems dangų, tol jo dvasia bus su mumis. Jis yra mūsų tautos dainių panteone kartu su Maironiu, Vaižgantu ir Marcinkevičiumi, primindamas mums, kad didybė slypi ne turtuose ar blizgučiuose, o ištikimybėje tiesai, grožiui ir savo tautai. Tebūna šis prisiminimas ne tik pagarba praeičiai, bet ir įsipareigojimas ateičiai – saugoti tą dvasinę ugnį, kurią Mykolas Karčiauskas taip rūpestingai kurstė visą savo prasmingą gyvenimą.
JAUNYSTĖ
Gal mūsų likimas kartoja
Jaunystę senų pranašų,
Nes viskas šiandieną, brangioji,
Į praeitį jau panašu.
Jau skleidžiasi liepžiedžiai, žydi
Jurginai, jau buvo, kas būna
Pražydęs, jau vasara lydi
Į rudenį auksą karūnai.
Ne mus vainikuos, tik idėją,
Tik įvaizdį – buvom jauni,
O medžių ošimas stiprėja,
Melodija sklinda paini.
Mes prieblandoj švenčiam,
Bučiuojam vaikystės prisiminimus.
O mus ten kažkas suskaičiuoja
Žaibais, jie panašūs į mus.
Mykolas Karčiauskas, Dienos – elegijos: Eilėraščiai. Vilnius, Vaga, 1985.
