Gavėnios apmąstymai
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Gavėnia – tai laikas, kai žmogus kviečiamas sustoti ir pažvelgti į save giliau nei įprasta. Kasdienybės ritmas dažnai nepalieka erdvės rimtesniam apmąstymui, todėl šis laikotarpis tampa tarsi dykuma – vieta, kurioje nurimsta triukšmas ir ima skambėti sąžinės balsas. Būtent čia natūraliai kyla klausimas: kas yra nuodėmė? Ar tai tik senas religinis terminas, ar realybė, kuri šiandien taip pat veikia žmogaus gyvenimą?
Dekalogo pradžia padeda suprasti esmę. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš vergijos.“ Šie žodžiai nėra vien istorinė nuoroda į senovės įvykius. Tai gyvas kreipimasis į kiekvieną žmogų. Dievas prisistato ne kaip griežtas teisėjas, bet kaip išlaisvintojas. Vadinasi, įsakymai nėra sukurti tam, kad apribotų, bet tam, kad saugotų žmogaus laisvę.
Šiandien „Egiptas“ retai suvokiamas kaip vergijos simbolis. Dažniau jis siejasi su poilsiu ar egzotiška kultūra. Tačiau dvasine prasme kiekvienas žmogus turi savo Egiptą – vietą ar būseną, kurioje jis yra priklausomas. Tai gali būti nuolatinis skubėjimas, priklausomybė nuo kitų nuomonės, prisirišimas prie materialinių dalykų, įpročiai, kurie pamažu ima valdyti gyvenimą. Nuodėmė čia atsiskleidžia ne kaip vienkartinis veiksmas, bet kaip vidinė nelaisvė.
Todėl Dekalogas pirmiausia yra kvietimas į laisvę. Jis parodo kryptį: jei nori būti laisvas, saugok santykį su Dievu, su kitu žmogumi ir su savimi. Šis santykis reikalauja tiesos, atsakomybės ir meilės. Be jų žmogus ima tolti nuo savo tikrosios paskirties, net jei išoriškai viskas atrodo tvarkinga.
Gavėnios laikotarpiu ypač svarbus dykumos simbolis. Dykuma Biblijoje yra vieta, kurioje žmogus susitinka su savimi ir su Dievu. Tai nepatogi erdvė – joje nėra kur pasislėpti, nėra įprastų atramų. Tačiau būtent dėl to ji tampa apsivalymo vieta. Šiandien tokia dykuma gali būti sąmoningas tylos pasirinkimas, atsitraukimas nuo nuolatinio informacijos srauto, laikas maldai ar apmąstymui.
Izraelio tautos kelionė per dykumą truko keturiasdešimt metų, nors fizinis atstumas galėjo būti įveiktas daug greičiau. Tai rodo, kad tikroji kelionė vyko žmogaus viduje. Išėjimas iš vergijos dar nereiškė, kad vergija išėjo iš žmogaus. Reikėjo laiko, kad pasikeistų mąstymas, kad būtų išmokta gyventi laisvėje. Ši tiesa aktuali ir šiandien: galima turėti išorinę laisvę, bet viduje likti priklausomam.
Nuodėmė dažnai pasirodo ne kaip akivaizdus blogis, bet kaip patrauklus pasirinkimas. Ji žada greitą pasitenkinimą, lengvesnį kelią, momentinį džiaugsmą. Tačiau ilgainiui ji palieka tuštumą. Todėl galima sakyti, kad nuodėmė yra klaidingas bandymas pasiekti laimę. Ji siūlo pakaitalus, kurie nepajėgūs užpildyti žmogaus širdies.
Šiuolaikinėje kultūroje dažnai peršama mintis, kad nuodėmė – tai tik subjektyvus dalykas. Tačiau žmogaus vidinė patirtis rodo ką kita. Kiekvienas turi sąžinę, kuri leidžia atpažinti, kada elgiamasi teisingai, o kada ne. Net jei ši sąžinė kartais nutildoma, ji niekada visiškai neišnyksta. Ji primena, kad žmogus yra pašauktas daugiau nei vien tik patogiam gyvenimui.
Svarbu suprasti, kad nuodėmės suvokimas nėra skirtas žmogui apkaltinti ar pažeminti. Priešingai – jis yra būtina sąlyga augimui. Tik pripažinęs savo silpnumą žmogus gali keistis. Tik suvokęs, kur klysta, jis gali rinktis kitą kelią. Todėl krikščioniškame gyvenime atsivertimas visada siejamas su viltimi.
Gavėnia kviečia ne į baimę, bet į tiesą. Į drąsą pažvelgti į save be kaukių ir be pasiteisinimų. Tai nėra lengva, nes žmogus natūraliai linkęs gintis, teisintis, slėptis. Tačiau tik atvirumas leidžia patirti tikrą vidinį išsilaisvinimą.
Svarbu ir tai, kad ši kelionė nevyksta vienumoje. Dievas, kuris prisistato kaip „Aš esu“, yra tas, kuris lydi žmogų kiekviename žingsnyje. Net ir tada, kai žmogus klysta ar nutolsta, Jis išlieka arti. Tai suteikia vilties, kad nė viena situacija nėra galutinė, kad visada įmanoma pradėti iš naujo.
Todėl Dekalogas šiandien gali būti suprantamas ne kaip draudimų sąrašas, bet kaip gyvenimo kelrodis. Jis parodo, kaip išsaugoti tai, kas svarbiausia – santykį su Dievu, su kitu žmogumi ir su pačiu savimi. Laikydamasis šių principų žmogus ne praranda, o atranda laisvę.
Galiausiai gavėnios klausimas tampa labai asmeniškas: ar gyvenu laisvai? Ar mano pasirinkimai veda į gyvenimą ar į vidinę nelaisvę? Atsakymas į šį klausimą reikalauja sąžiningumo, tačiau kartu atveria kelią į tikrąją ramybę – tą, kuri kyla iš gyvenimo tiesoje.
