Iš ciklo: Gavėnios apmąstymai
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Gavėnia kasmet sugrąžina mus į tylos ir susikaupimo laikmetį. Keturiasdešimties dienų tarpsnis yra mūsų vidinė kelionė per dykumą iš vergijos į pažadėtąją žemę. Dykuma yra mums apsivalymo nuo nuodėmės vieta. Ši kelionė skirta visiems. Gavėnios apmąstymai tai kvietimas susimąstyti, kaip Dievas veikia mūsų šeimose, darbuose, sprendimuose, net ir mūsų silpnumuose.
Daugelis biblinių metaforų, bėgant amžiams, apaugo aiškinimais, kurie ne tiek atskleidžia pradinę prasmę, kiek bando ją sušvelninti. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Evangelijoje pagal Matą (19, 24) užrašyti Kristaus žodžiai apie kupranugarį ir adatos ausį. Nors šis posakis priskiriamas prie autentiškiausių ir labiausiai patvirtintų Jėzaus ištarų, šiuolaikinė kultūra rado būdų, kaip šį radikalų neįmanomumą paversti „techniniu“. Pabandykime bendrai paanalizuoti, kodėl paplitusios interpretacijos neatlaiko istorinės kritikos.
Trys populiarios, bet klaidingos versijos
Siekiant logiškai paaiškinti Jėzaus žodžius, dažniausiai remiamasi trimis hipotezėmis, kurios šiandien Šventojo Rašto tyrinėtojų vertinamos kaip klaidingos:
- Miesto vartų metafora: XIX ir XX a. išpopuliarėjo teorija, esą Jeruzalės sienoje buvo labai siauri vartai, vadinti „Adatos ausimi“. Teigta, kad kupranugaris pro juos galėjo pralįsti tik klūpomis ir nuėmus visus nešulius. Tačiau istoriniai ir archeologiniai duomenys rodo, kad Jėzaus laikų Jeruzalėje tokių vartų nebuvo – ši interpretacija neturi jokio faktinio pagrindo.
- Geografinis tarpeklis: Kita teorija bando įtikinti, jog „Adatos ausis“ – tai itin siauras kalnų tarpeklis. Visgi toks vietovardis nei bibliniais laikais, nei vėliau nebuvo žinomas, todėl ši versija lieka tik spekuliacija.
- Lingvistinis nesusipratimas: Bandoma ieškoti panašumo tarp graikiškų žodžių kamelon (kupranugaris) ir kamilon (storas laivo lynas). Nors vizualiai virvės vėrimas pro adatą atrodo logiškesnis, mokslininkai sutinka, kad tai tik bandymas „per jėgą“ racionalizuoti alegoriją, ignoruojant semitų kalboms būdingą vaizdingumą.
Hiperbolė kaip mokymo įrankis
Jėzus savo kalbose dažnai vartojo hiperbolę – stilistinę priemonę, nurodančią į fiziškai neįmanomus dalykus. Tai nebuvo klaidos ar atsitiktinumai, o sąmoningas būdas supurtyti klausytojo vaizduotę. Pavyzdžiai apie kalnų kilnojimą, garstyčios grūdelį ar savęs žalojimą dėl nuodėmės (rankos nukirtimas, akies išplėšimas) rodo tą patį braižą: kalbėti apie dvasinę tikrovę pasitelkiant kraštutinį, beveik absurdišką vaizdą.
Adatos ausies įvaizdis buvo puikiai atpažįstamas to meto Artimųjų Rytų kultūroje. Panašios frazės, pavyzdžiui, apie dramblį, lendantį pro adatos skylutę, buvo vartojamos pabrėžti visišką neįmanomybę.
Kodėl mokiniai nustėro?
Esminis raktas pasakymą teisingai suprasti slypi pačių apaštalų reakcijoje. Išgirdę Jėzaus žodžius, mokiniai „labai nustebo ir klausė: „‘Kas tada gali būti išgelbėtas?’“ (Mt 19, 25).
Jei Jėzus būtų kalbėjęs apie siaurus vartus ar virvę, kuriems praverti tereikia pastangų, mokiniai nebūtų taip stipriai sukrėsti. Jie suprato tiesmukai: jei turtingam žmogui (kurį anų laikų visuomenė laikė Dievo palaimintu) kelias užvertas, vadinasi, išsigelbėjimas žmogaus jėgomis yra nulinis.
Nuo logikos prie malonės
Bandymas „adatos ausį“ paversti įveikiamu tarpekliu ar siaurais vartais yra bandymas žmogui pasilikti išganymo kontrolę. Tai noras tikėti, kad jei būsime pakankamai „liekni“ ar „be nešulių“, mes patys įveiksime tą atstumą iki Dievo karalystės.
Tačiau Evangelijos pabaigoje pateikiamas atsakymas viską sustato į vietas: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19, 26). Galutinė išvada perša mintį, kad Jėzaus pavartotas absurdas buvo skirtas ne tam, kad mes ieškotume naujų aiškinimo būdų, o tam, kad pripažintume savo bejėgiškumą ir visišką priklausomybę nuo Dievo malonės.
Nuo Dievo palaimos iki dvasinio pavojaus
Norint suprasti, kodėl Mato žodžiai (19:24) sukėlė tokį šoką klausytojams, būtina atskirti šiuolaikinį „turtuolio“ supratimą nuo antikinių nuostatų. Šiandien turtas dažnai vertinamas įtariai arba per socialinio teisingumo prizmę, tačiau Jėzaus laikmečiu galiojo visai kita logika.
Senojo Testamento tradicijoje klestėjimas, gausios kaimenės ir pilni svirnai buvo laikomi tiesioginiu Dievo palankumo įrodymu. Jei žmogus buvo turtingas, buvo daroma prielaida, kad jis gyvena dorai ir Dievas jį laimina (prisiminkime Jobą ar Abraomą). Todėl Jėzaus teiginys, kad būtent šiai „palaimintųjų“ grupei patekti į Dievo karalystę yra fiziškai neįmanoma, apvertė tuometinį pasaulėvaizdį aukštyn kojomis.
Jėzaus pabrėžiamas neįmanomumas nurodo ne į banko sąskaitos dydį, o į žmogaus širdies svorį. Turtingas žmogus turi „daug ką palikti“, todėl jo „tūris“, metaforiškai kalbant, tampa per didelis adatos ausiai. Jis yra per daug užpildytas savimi, savo pasiekimais ir savo saugumu.
Kodėl nereikia „minkštinti“ teksto?
Grįžtant prie klaidingų aiškinimų apie siaurus vartus ar virves, tampa aišku, kodėl jie tokie pavojingi. Jie bando turtuolį paversti tiesiog „apkrautu keliauninku“. Šios teorijos perša mintį: „Jei turtuolis bus geras, dalinsis labdara ir šiek tiek susigūš ramybėje, jis kažkaip prasispraus.“
Tačiau Jėzus nesako, kad turtuoliui bus „labai sunku“. Jis sako, kad tai neįmanoma.
Mokiniai tai suprato tiesiogiai, todėl jų klausimas: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“ nebuvo retorinis – tai buvo visiška neviltis. Jei net tie, kurie turi visas galimybes aukoti šventyklai, vykdyti įstatymus ir mėgautis matoma Dievo palaima, negali išsigelbėti, vadinasi, sistema neveikia.
Dievo įmanomybė
Straipsnio kulminacija lieka nepakitusi, bet įgauna gylio: Jėzus nepalieka savo klausytojų beviltiškoje situacijoje, tačiau Jis taip pat neduoda jiems „lengvo recepto“.
Besigilinančiam į šį tekstą tai turėtų būti priminimas: išganymas nėra „svorio metimo“ dvasine prasme rezultatas. Tai yra veiksmas, kurį atlikti gali tik Dievas. Kupranugaris neturi jokių šansų tapti siūlu, bet Dievas gali „perverti“ net ir patį didžiausią pasipūtimą, jei tik žmogus pripažįsta savo neviltį priešais adatos ausį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
