Iš ciklo: Kelionės po Lenkiją (1/4)
Autorius: Sigitas Birgelis
Kviečiame leistis su mumis į kelionę po Lenkiją, kur aptiksime įdomias vietas, susijusias ir su mūsų tautos ir valstybės istorija.
Pirmoji kelionė nuves mus į Mamerkus ir Hitlerio bunkerius – vietas, kur istorija žiauri, bet neginčijamai svarbi, primenanti XX a. dramatišką laikotarpį.
Antroji stotelė – Žalgirio mūšio laukas, kuriame sąjungininkų karių pergalė prieš Kryžiuočių ordiną paliko neišdildomą pėdsaką Europos istorijoje.
Trečioji kelionė – Marienburgo (Malborko) pilis, kur tarp galingų sienų slepiasi, tarp kitko, ir Lietuvos valdovų istorijos šešėliai, tyliai pasakojantys apie Žalgirio mūšio aidus.
Ir galiausiai ketvirtoji stotelė nukels į Gdanską – miestą, kuriame gimė „Solidarumas“, kur persipina prekybos, kultūros ir istorijos takai.
Mūsų portalo skaitytojams norime ne tik parodyti lankytinas vietas, bet ir padėti pajusti istoriją, suvokti, kad mūsų tautos pėdsakai gyvi ir už Lietuvos ribų.
Rytprūsiai. Mamerkai ir „Vilko irštva“
Rytprūsiai – tai kraštas, kur keliai, gamta ir istorija vingiuoja kartu. Pirmoji kelionės po Lenkiją stotelė veda mus į Mamerkus (lenk. Mamerki) – gyvenvietę be gyventojų. Keliaujame iš Punsko. Riedame ratais vingiuotais Rytprūsių keliais per Benkaimį (lenk. Banie Mazurskie), kur gyvena perkeldinti akcijos „Vysla“ metu ukrainiečiai.
Rytprūsių keliai – tikras šio krašto bruožas: vingiuoti, tankiai apsodinti medžiais. Saulės spinduliai žaidžia tarp šimtamečių medžių šakų. Tolumoje tyvuliuoja ežerai. Važiuoti įdomu, bet pavojinga. Rekomenduojamas greitis – 60 km/val. Mintyse pajunti, kad čia ne tik kelias į vietą, bet ir į praeitį.
Po dviejų valandų, įveikę 130 km, sustojame prie Mamerkų (vok. Mauerwald) bunkerių. Tai didžiausias ir geriausiai išsilaikęs bunkerių kompleksas Lenkijoje. Jis pradėtas statyti 1940 m. Antrojo pasaulinio karo metu, 1941–1944 m., šioje vietoje buvo Vokietijos sausumos pajėgų štabas. Komplekse yra apie 250 pastatų, tarp jų 30 bunkerių. Vienas iš žymiausių objektų yra „Milžino“ bunkeris, kurio sienos ir lubos yra 7 metrų storio. Šis bunkeris buvo skirtas aukščiausiems Vokietijos karininkams ir administracijos darbuotojams.
Karo eigai pasisukus kita linkme, kai Raudonoji armija pasiekė Rytprūsius, Vokietijos kariuomenė paliko šią vietą. Šiandien iš 30 bunkerių, 20 yra gerai išsilaikę ir prieinami lankytojams. Komplekse taip pat yra 30 metrų ilgio požeminis tunelis, primenantis povandeninio laivo vidų.
Lankome Mamerkų muziejų, kuriame eksponuojami karo laikų artefaktai ir parodos, vaizduojančios nacistinės Vokietijos karinę infrastruktūrą. Apžiūrime Gintarinės menės kopiją. Ji atidaryta tik šių metų pavasarį. O kodėl čia? Beveik prieš dešimtmetį pasklido gandai, kad dingusi menė paslėpta būtent Mamerkuose. Vietovė tuomet labai išgarsėjo, tačiau 2016–2017 m. atlikti tyrimai šių žinių nepatvirtino. Vis dėlto legenda liko, ir dabar lankytojai gali grožėtis puikia Gintarinės menės kopija (1:1).
Į šalimai esantį aukštą ažūrinį apžvalgos bokštą (iš jo matyti miškas, kuriame įkurti bunkeriai, ir Mamrų ežeras) kopti atsisakome. Diena karšta, o jėgas reikia pataupyti tolesnei kelionei.
Mamerkų slėptuvių kompleksas yra svarbus Antrojo pasaulinio karo istorijos paminklas. Apsilankymas šioje vietoje yra puiki edukacinė patirtis.
„Vilko irštva“
Leidžiamės vėl į kelionę. Nuvažiavę maždaug 30 km vingiuotais keliais, pasiekiame „Vilko irštvą“ (vadinamą dar „Vilko guoliu“, lenk. Wilczy Szaniec). Tai pagrindinė Hitlerio karinė buveinė 1941–1944 m. Tankūs užminuoti Mozūrijos miškai bei trijų saugumo zonų sistema saugojo slėptuves nuo išorinių atakų. Čia karo metu gyveno beveik visa fašistinės Vokietijos vadovybė. Šioje vietoje gimė svarbiausi Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte strateginiai sprendimai, įvyko garsusis pasikėsinimas į Hitlerio gyvybę. Keletas žodžių apie jį.
1944 metų liepos 20 dieną grupė aukštų vokiečių karininkų, nebepakentusių Hitlerio diktatūros ir karo siaubo, suorganizavo sąmokslą, kurio tikslas buvo nužudyti Hitlerį ir greičiau baigti karą. Pulkininkas Claus von Stauffenberg, vykdamas į pasitarimą su Hitleriu, įsinešė sprogmenį į bunkerių kompleksą, tikėdamasis, kad sprogimas sunaikins diktatorių ir leis inicijuoti perversmą Berlyne.
Sprogimas įvyko, tačiau Hitleris išgyveno, jis buvo tik lengvai sužeistas. Tuo tarpu sąmokslininkai buvo suimti ir per kelias dienas sušaudyti.
Šis incidentas turėjo didžiulę įtaką karo eigai. „Vilko irštva“ įgavo dar didesnę mistiškumo aureolę: tai vieta, kur diktatorius yra nenugalimas, kur net didžiausi sąmokslai žlunga.
Vietoje, kur buvo įvykdytas pasikėsinimas, yra atminimo lenta. Sustojame akimirkai prie jos. Nesunku įsivaizduoti įtampą, kuri čia tvyrojo 1944 metų liepos 20 dieną.
Bunkerių kompleksas buvo hermetiškas ir akylai saugomas. Jį sudarė 50 bunkerių, 70 kareivinių, du aerodromai ir geležinkelio stotis. Hitleris, jo sekretorius Martinas Bormannas ir kariuomenės vadas Hermannas Goringas turėjo privačius bunkerius. Atskira slėptuvė buvo skirta atvykstantiems svečiams.
Betoninių konstrukcijų sienos buvo nuo penkių iki septynių metrų storio. Trys griežtai saugomos draudžiamosios zonos, daugybė sargybos postų ir dešimtys kilometrų minų saugojo kelis tūkstančius „Vilko irštvoje“ tarnavusių kariškių ir civilių.
Priartėjus Raudonajai armijai, 1945 m. sausio 24 d. vokiečių Vermachtas susprogdino Hitlerio būstinę.
Masyvūs gelžbetoniniai bunkeriai nebuvo visiškai sunaikinti. Po karo vietos gyventojai iš griuvėsių išsinešė viską, ką buvo galima panaudoti kaip statybinę medžiagą.
Minų laukai buvo išvalyti. Nuo 1959 m. į „Vilko irštvą“ pradėjo plūsti turistai. 2017 metais bunkerius savo žinion perėmė valstybė. Kasmet čia apsilanko apie 300 000 žmonių, dauguma iš Lenkijos, bet nemažai ir iš kitų pasaulio šalių. Mes sutikome porą iš Lietuvos.
Palikę „Vilko irštvą“ riedame ratais į Žalgirio mūšio lauką.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
