Vieną dieną sugalvojau, kad noriu viena išvyka apjuosti visą Lietuvą. Po šią šalį, atrodo, keliavau nemažai, bet vis toliausiai – iki centro arba pajūrio. O pakraščiai taip ir likdavo nepasiekti. Norėjau pamatyti, kaip jie atrodo. Nusprendžiau, kad tą padarysiu per keturias dienas.
Paskutinė mano kelionės diena buvo kupina įvairių emocijų.
Pabudusi apie 5 val. ryto, pro mašinos langus pamačiau brėkštantį rytą. Buvo puiki proga išlipti iš automobilio ir išklibinti po nakties, praleistos jame, sustingusius kaulus ir pagaliau įsitikinti, kurgi aš čia naktį pakliuvau.
Niekada anksčiau nebuvau Ventėje. Dabar, išėjusi pasivaikščioti, supratau, kas naktį blykčiojo man pro langų stiklus. Pačiame pusiasalio smaigalyje stovėjo švyturys. Išvydau ir kultinį Ventės rago 250 m molą.
Tą akimirką buvau pati viena šiame „pasaulio krašte“. Jokio žmogaus. Tyla. Girdėjosi tik vandens švelnus pliuškenimas į tiltą ir bundančių paukščių ramus čiulbėjimas. Ideali, niekieno nesudrumsta erdvė. Supratau, kad esu vietoje, kur sausumos keliai baigiasi – toliau tik Kuršių marios. Žvelgiant tiesiai iš molo, sunku suvokti, kurioje vietoje jų vandenys jau „ne mūsų“.
Stebėjau nuostabiausią saulėtekį prie „jūros“. Visi patirti nepatogumai išgaravo akimirksniu, kai danguje atsivėrė kylančios saulės spektaklis.
Praėjus kuriam laikui, kol aš žavėjausi saulėtekiu, atėjo pirmas žmogus, kurį šioje vietoje pamačiau. Užsimiegojęs pasisveikino mane ir įtariu, kažkokiu prietaisu pradėjo matuoti marių vandens temperatūrą. Netrukdžiau jam, o jis man.
Kai saulė buvo ganėtinai aukštai, išvykau Šilutės link. Pakeliui mačiau tokių vietų, kur nesąmoningai sušukdavau „vau!“: upės, ežeras, kylantis virš pievų ir pelkių rūkas…
Šilutėje suradau degalinę, kur buvo normalios sąlygos išsivalyti dantis ir šiek tiek nusiprausti. Išvis šio miesto centras man labai patiko. Viskas čia „po ranka“. Priešais miesto savivaldybę – Kultūros centras, Šilutės dvaro rūmai ir parkas, šalia teka Šyšos upė ir įrengta mažų laivų prieplauka su savotišku „amfiteatru“. Pagalvojau, kad čia būtų nebloga vieta atvažiuoti ilgesniam laikui ir pasižvalgyti po apylinkę. Jūra visai netoli, o ir pačiam Šilutės rajone galima surasti įdomių, gražių vietų. Minėtas Ventės ragas, po to Rusnė ir dar kiti miesteliai ir kaimai, nuostabi gamta – viską verta tiksliau išnaršyti.
Taigi, panašiai kaip Ventę – pirmą kartą aplankiau ir Rusnę. Tiesa, ji nebuvo pakeliui – į šią salą veda vienintelis kelias, tik iš Šilutės, taigi juo teko ir grįžti. Bet džiaugiuosi, kad ten patekau. Važiavau dar vasarą, taigi keistai atrodė didžiuliai tiltai nutiesti virš žaliuojančių pievų (Šlažų tiltas, Rusnės estakada). Prieš pat Rusnės miestelį, virš Nemuno deltos šakos, Atmatos upės, yra nutiestas Rusnės tiltas. Jo ilgis daugiau kaip 330 m, toks įspūdis, kad važiuoji lanku, aukštis siekia 15 m. Pavasarį patvinusi upė užlieja po tiltais ir neseniai pastatyta estakada visus pievų plotus, tada Rusnė tampa visa žodžio prasme: sala, nes nuo žemyno visiškai ją atkerta Nemuno deltos Atmatos ir Skirvytės upių vandenys, o iš kitos pusės krantus skalauja Kuršių marios. Beje, Rusnė, nors didžiausia, nėra vienintelė Nemuno deltos sala Lietuvoje. Sustojusi miestelyje, šiek tiek pasivaikščiojau gatvelėmis, kur vyrauja gan įdomi medinė architektūra, bei gražiai sutvarkytomis Atmatos pakrantėmis. Deja, neteko paragauti pagarsėjusių Rusnės šviežios žuvies patiekalų, nes restoranėliai dar buvo uždaryti, o aš skubėjau į tolimesnę kelionę.
Tuo pačiu keliu, tiltais, sugrįžau į Šilutę, o iš ten – jau namų link. Trumpam sustojau Pagėgiuose. Čia aptikau naujus hortenzijų gėlynus, įdomų kultūros centrą, gražiai sutvarkytą parką. Vilkyškiuose stabtelėjau prie bažnyčios ir dvaro komplekso. Šioje vietovėje veikia populiarių pieno produktų gamykla – Vilkyškių pieninė.
Važiuodama tarp Vilkyškių ir Viešvilės patekau į remontuojamą kelio ruožą. Tai nebuvo maloni patirtis. Bet ji buvo susijusi su dar kita, šiek tiek mistiška patirtimi. Daugiau apie tai parašysiu kiek vėliau. Būtent dėl nemalonumų, susijusių su kelio remontais, neužfiksavau Viešvilės gražaus, didelio tvenkinio ir upės. Taip pat iš Jurbarko nepasukau arčiau sienos su Kaliningrado sritimi į Kudirkos Naumiestį, o pasirinkau kelią į Šakius ir Vilkaviškį. Stabtelėjau trumpam Kybartuose.
Privažiavusi Vištytį, pasijutau beveik kaip namie. Prie Vištyčio ežero nusprendžiau pabūti kiek ilgiau, prisiminti Šilelio taką ir pasigrožėti saulėlydžiu. Dar niekada šita vieta nenuvylė manęs savo vaizdingumu.
Sugrįžau per sienos perėją Vižainyje. Žinoma, sustabdė pasienio kontrolė. Toks įspūdis buvo, kad pasieniečius netyčia užklupau. Ir situacija atrodė šiek tiek komiška, kaip kartais būna lenkiškose komedijose. Bet atlikome formalumus, ir laimingai sugrįžau į Punską.
Paskutinės dienos maršrutas buvo toks: Ventės ragas-Šilutė-Rusnė-Pagėgiai-Vilkyškiai-Viešvilė-Jurbarkas-Šakiai-Pilviškiai-Kybartai-Vištytis-Vižainis-Punskas. 303 km.
Kartu per 4 dienas aplink Lietuvą nuvažiavau 1443 km.
Jaučiu dėkingumą už tai, kad esu šiame gyvenimo tarpsnyje ir šioje vietoje, kad turėjau galimybes ir jomis pasinaudojau, išbandžiau save. Nors ir neišnaršiau visų pakeliui buvusių vietovių tiksliai, neanalizavau jų istorijos, visų įdomybių, tačiau susidariau bendrą Lietuvos vaizdą, tam tikrus rėmus, pagal kuriuos žinau dabar, ką dar norėčiau paliesti, pamatyti, patirti, o kurias vietas tiesiog aplenkčiau.
Galbūt ką nors šis mano žygis paskatins, gal kils kažkam idėja keliauti panašiai. Kiekvienas gali modifikuoti maršrutą, laiką, intensyvumą, planuoti nakvynes patogiau, o pačią kelionę – turiningiau. Keliavau viena, tad savo tempą, sustojimus, maitinimą, nakvynes tvarkiausi, kaip man buvo patogu ir nepriekaištavau sau, jeigu atsirasdavo kažkokių keblumų. Nebuvo spaudimo, nebuvo baimės, o kelionė „plaukė“ savo ritmu. Šitą pasivažinėjimą laikau savotiškos laisvės, bet ir tam tikros drąsos išraiška.
Jei tik norėsi, atsiras visos galimybės ir aplinkybės, kad tą norą įvykdytum. Svajonės pačios nesipildo. Jas reikia tiesiog padaryti realiomis.
(Dar ne pabaiga)
