Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Birželio 21–22 dienomis Kučiūnų kaimas švęs 340 metų jubiliejų. Šis kaimas nuo Lenkijos sienos yra nutolęs 2,5 km, o nuo Lazdijų 10 km į pietus. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas 1685 m., o XIX a. pab. priklausė Seinų apskrities Alnų valsčiui, Berznyko parapijai. Renginio metu bus prisimintas ir pagerbtas kunigas Juozapas Galeckas. Jo gyvenimo istorija susijusi su Berznyku (kartais vadinamu dar Beržininkais), kuriame jis vikaravo, todėl ir šios šventės metu organizuojamas žygis „Kunigo J. Galecko taku“ iš Berznyko (Lenkija) į Kučiūnus (žygio laikas 12:30 – 15:00 Lietuvos laiku, registracija tel.: +370 624 79045).
Dėmesys kun. Juozapui Galeckui, minint jubiliejų, skirtas dėl jo svarbos kaimui. Kunigas, švietėjas, visuomenininkas, gimęs 1871 m. Rūdos kaime Vilkaviškio apskrityje, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Studijavo Seinų kunigų seminarijoje kartu su A. Staniukynu, J. Krikščiukaičiu, J. Staugaičiu, M. Gustaičiu. Kunigu įšventintas 1894 metais, tais pačiais metais buvo paskirtas vikaru į Aukštąją Panemunę. Vėliau vikaravo Lazdijuose, Sniadave, Raigarde, Zambruve, Zavaduose, Jeleniave ir Berznyke. Tačiau šioje parapijoje kilo nesutarimų – lenkų tikintieji neleido Berznyko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje lietuviškai giedoti ir kėlė riaušes. Apie šią situaciją savo pranešime 2007 metais konferencijoje „Kučiūnų parapijos istorijos apžvalga“ kun. dr. Vitoldas Jemielity (Witold Jemielity) pasakojo, kad: „1898 m. Berznyko parapijoje gyveno 2824 lenkai ir 2616 lietuvių, (…) giedojimui ir maldoms, be lotynų, buvo vartojama lenkų kalba, ir tik retkarčiais rožančius kalbamas lietuviškai.
Pamokslai tik pirmą mėnesio sekmadienį buvo sakomi ir lietuvių, ir lenkų kalba (šiaip per visus metus – lenkų kalba). Pirmajai išpažinčiai kunigas ruošdavo lenkų ir lietuvių kalbomis. (…) 1903 m. lapkritį apie 400 žmonių raštu kreipėsi į vyskupijos administratorių kun. J. Antanavičių dėl lietuvių kalbos įvedimo į bažnyčią, atsižvelgiant į parapijiečių skaičių. (…) lietuviai, matydami, kad Bažnyčios valdžia nepriima jokio sprendimo, kreipėsi į Varšuvos gubernatorių, o šis į Suvalkų gubernatorių ir į kunigą J. Antanavičių. Vyskupijos administratorius sutiko leisti skirti vieną sekmadienį lietuviams, kitą lenkams. Suvalkų gubernatorius tam pritarė. Tokį sprendimą kun. J. Antanavičius paskelbė 1904 m. kovo 31 d. trimis kalbomis: lotynų, lenkų ir lietuvių. Taisykles išdėstė 22 punktuose. Daug rašė apie būtinybę mylėti to paties tikėjimo artimąjį, o pavyzdį tegul duodą kunigai. (…) Kai lenkai giedojo, lietuviai tylėjo. Kitą sekmadienį lenkai neleido giedoti lietuviams ir sukėlė muštynes, liejosi kraujas.“
Po šių įvykių 1905 metais Berznyko bažnyčia porai metų buvo uždaryta, o 1907 m. lietuviams buvo įsteigta Kučiūnų parapija. Naujai įkurtai parapijai priklausė devyni Lenkijos ir trys Lietuvos kaimai. Gauti oficialų valdžios leidimą naujai parapijai įkurti reikėjo laiko, todėl 1907 m. per du mėnesius buvo pastatyta laikina maldykla – daržinė. Kadangi vyskupijos valdytojas leido „daržinėje“ laikyti pamaldas, tai ir civilinė valdžia tam neprieštaravo. Parapiją steigė ir bažnyčios statybai vadovavo kunigas Juozas Galeckas, kuris, kaip teigiama įvairiuose prisiminimuose, buvo „ant rankų nuneštas“ iš Berznyko į Kučiūnus. Jau daug vėliau, 2006 m. B. Launikonio iniciatyva, 14 metų Kučiūnuose kunigavusio kunigo atminimas buvo įamžintas jo vardu pavadinant gatvę, kuria kunigas Juozapas Galeckas ir buvo nešamas žmonių ant rankų nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos iki bažnyčios, apie 1,8 km.
Naujasis klebonas Kučiūnuose įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių ir jam pirmininkavo. Čia veikė choras, vyko koncertai ir vaidinimai, pagarsėjo lietuviški vakarai. Kunigo dėka atsidarė pirmoji Lietuvoje salė, skirta teatrui, knygynas, buvo rengiamos įdomios dalykiškos paskaitos. Kunigas apylinkėje įkūrė šešias pradines mokyklas: Akmeniuose, Miškiniuose, Aradnykuose, Pazapsiuose, Sapiegiškėse, Kučiūnuose, kurias pats išlaikė. 1918 m. Seinuose įkūrus „Žiburio“ gimnaziją, kunigas J. Galeckas materialiai rėmė čia besimokančius savo krašto vaikus. Aplink bažnyčią ir kleboniją užveisė sodą, laikė bites, augino gėles, organizavo bitininkų bei sodininkų kursus. Kučiūnų bažnyčioje klebonaudamas šis kunigas pakrikštijo ne vieną vaiką iš Aradnykų, Rakelijos, Dusnyčios, Žagarių. Aktyviai dalyvavo kuriant savisaugos dalinius, suorganizavo apie 60 vyrų partizanų būrį. Tačiau ne visiems patiko tokia jo veikla. 1919 m. lenkų kariškiai užpuolė Kučiūnus, suėmė ir išvežė Juozą Galecką. Paleistas kunigas nusprendė išsikelti ir buvo perkeltas į Šlavantus, kur besirūpindamas naująja bažnyčia susirgo ir 1922 m. mirė sulaukęs vos 51 metų.
