Lietuviškasis liberalizmas
Studijuodamas liberalizmą V. Kavolis nagrinėjo lietuvių kultūros istoriją kaip pergyvenimo interpretacijų kintančias struktūras, sociologiškai suvoktoje kultūros istorijoje siekė atkurti reikšmių struktūras, atskleisti jų pasekmes žmogiškuose santykiuose, elgsenoje.
Blaiviai žvelgdamas į liberalizmo, kultūros istorikų pastangas rasti ir įvardinti liberalumo ženklus kultūroje, V. Kavolis suprato, kad Lietuvoje klasikinio liberalizmo požymių nėra ir negali būti, išskyrus politinės bei religinės tolerancijos blyksnius. Pagrindiniu uždaviniu tapo liberalizmo pradų paieškos, reikėjo surasti ir įvertinti, identifikuoti dialogui atviras kultūros tendencijas, moralines nuostatas.
Liberalizmas kultūroje išryškina asmens sugebėjimą racionaliai spręsti apie viską savo protu, sąžine, pripažįsta kitų teisę siekti kitų išvadų, tobulinti sprendimų galias. Savojo „aš“ istorijas geriausia galima pamatyti literatūros tekstuose, kuriuose koncentruojasi žmogaus pastangos aprašyti ar geriau suprasti savo gyvenimo prasmę. Tokie tekstai nušviečia asmens patirtį patikimiau už teorinius ir norminius dokumentus, aprašančius koks yra arba koks turėtų būti savasis „aš“.
Kaip atsiranda viena ar kita liberali kultūros nuostata, savęs supratimo forma ir kaip ji veikia visuomenę, galime spręsti panagrinėję lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjų, publicistų pažiūras, ypač suaktyvėjus idėjinei ir pasaulėžiūrinei kovai tarp pačių šio sąjūdžio dalyvių. Jie buvo priversti svarstyti klausimus, kaip turi būti žiūrima į skirtingų srovių tarpusavio sąveiką; sutarimo, bendradarbiavimo būdus. Tik taip galėjo įteisinti skirtingus socialinių bei idėjinių krypčių interesus, neneigiant pačių idėjų kovos.
XIX a. pabaigoje, atsivėrus tautinio aktyvėjimo galimybėms, lemiamą žingsnį į susiaktyvuojančią sistemą žengia spontaniškai susikūręs židinys – „Aušros“ ir „Varpo“ pasaulietinė inteligentija. O su nauju židiniu atsiranda nauji vadovaujantys elementai. Pradedama konceptualiai nagrinėti liberalios kultūros reiškinius, susidaro polemiškos kultūros ugdymo sąlygos. Jas nagrinėja V. Kudirka, J. Adomaitis, Pr. Mašiotas, P. Vileišis, J. Vileišis, J. Basanavičius, K. Girnius, J. Šliūpas, J. Tumas-Vaižgantas…
Būdingi XIX–XX a. sandūros lietuvių inteligentų kultūros bruožai – pirminių tiesų paieškos, didelis noras suprasti, iš kur „…muša spinduliai šviesos“, rūpestis žmonių švietimu, apšvietos kaip didžios vertybės įprasminimas. Ta prasme ryškūs autobiografiniai paliudijimai, apmąstymai apie save, individualių būties ir buities, egzistencijos formų išryškinimas.
Kaip liberalai P. Vileišis ar J. Basanavičius pirmiausia kalba skaitytojui, t. y. mokslo žmogui ar valstiečiui, ūkininkui, ragina diskutuoti ir sąmoningai ar nesąmoningai siekia sukurti viešai diskutuojančią visuomenę, sutapatina save su visuomeniniais reikalais. Liberalizmo elementai kultūroje suteikia tvirtumo savimonei, visai žmogiškųjų simbolių sampratų sumai.
Įdomus yra inteligentijos įsišaknijimas lietuvių istorijos kupiname gamtovaizdyje, pradedant J. Basanavičiaus, Šatrijos Raganos kūriniais; atsigręžiama į gamtą kaip į sureguliuotą tvarką, kai lietuvis su gamta bendrauja tiesiogiai, pagal savo paties asmeninį patyrimą. Istorinio įsišaknijimo jausmas toks gilus, kad paprastų žmonių biografijose tampa plačiais apibendrinimais. Ypatingai svarbus jos sugebėjimas atgaivinti ir išryškinti asmeninio jautrumo šaltinius: knyga, kaip laisvės siekis, nejaučiama nei pagiežos, nei piktumo, pakantumas tarytum iliustruoja teisingumą.
V. Kavolis ne kartą yra pabrėžęs, kad kultūriniam liberalizmui reikšmingiausias yra moralinis sąmoningumas ir jo išraiška, žmogaus santykis su idėjomis, su kitais žmonėmis ir savimi. Kultūrinio liberalizmo pradžia Lietuvoje – XX amžiaus pirmasis dešimtmetis, o pirmaisiais atsiskyrėliais nuo politinio liberalizmo V. Kavolis laiko Vydūną ir Čiurlionį, vėliau prie jų pritampa V. Krėvė, I. Šeinius, B. Sruoga ir kt.
(Pabaiga)
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
