Kūno kultūra svarbi ne mažiau nei kultūra apskritai

0

Fizinis aktyvumas yra vienas esminių dalykų, gerinančių žmogaus savijautą ir sveikatą. Nesvarbu, ar tai bus tik mankšta, ar intensyvi treniruotė. Svarbu krutėti, judėti, neužsitupėti. Kai kurie sako, jog jie ir taip per visą dieną „prisilaksto“ atlikdami milijonus užduočių ir darbų. Tiesa. Bet tai ne tas pats. „Lakstydami“ rūpesčiams iš paskos, ar bandydami juos aplenkti – mes varginame ne tik kūną, bet ir galvą. Kasdieniai darbai labai dažnai generuoja stresą, baimes, išsekimą. Protas vis kužda: greičiau, sparčiau, daugiau, geriau… O kūnas nesuspėja, pradeda reaguoti negalavimais ir ligomis. Tačiau, kai tam tikrą laiką skiriame tik kūno kultūros veiklai – sveikai gyvensenai, higienai, ekologijai, sveikatos stiprinimui, jaučiamės visiškai kitaip. Tada išjungiam kasdienes problemas, o sutelkiam dėmesį į savo kūną ir tai, kas giliai viduje. Būtent fizinis aktyvumas suteikia ramybę protui ir stiprybę visam organizmui. Čia joks atradimas. Tiesiog taip yra. Tik dažnai tą užmirštam.

Vienas paprasčiausių ir pigiausių aktyvumo būdų yra ėjimas. Pasirinkus tam tikrą maršrutą, galima sakyti, kad jau žygiuojame. Tam nereikia specialaus pasiruošimo – tiesiog eini, kiek kojos neša, o jos, miklinamos, kiekvieną kartą nuneša vis toliau. Pirmas kilometras, paskui antras ir trečias. Ilgainiui nepastebimai atstumai tampa vis ilgesni, o ėjimas – vis įdomesnis. Staiga pastebi, kad žaliuoja laukai, šviečia saulė, gieda vieversys, skrenda gervės, nustriksi sunerimus stirna. Įveikęs pakalnę, uždusęs taip, kad, rodos, širdis ne krūtinėj – o jau galvoje, – pažvelgi nuo aukšto kalno viršūnės į apylinkę: oho! Horizonte ne tik Punsko, bet ir Vidugirių ar Seinų bažnyčios bokštai matosi… Išsileidęs į vis ilgesnę trasą, pavargsti ir sau pasižadi: daugiau tiek tų kilometrų nekulniuosiu! Bet netrukus išeini vėl. Surandi laiko. Valandą, dvi, ar pusdienį. Įsitrauki.

Galima eiti pačiam. Irgi labai sveika. Bet iš patirties žinau, kad kartais smagiau žygiuoti kompanijoje. Žygiuojantys puikiai supranta, kokiu tikslu eina, ir nors būna ir sunkesnių akimirkų, niekas per daug „nemarudzina“, nebent pajuokauja: „daugiau neisiu!“ Užklupus krizei, vieni kitus motyvuojame nesustoti. Įveikiame savo kažkokias ribas ir taip auginame pasitikėjimą savimi. Žygio grupėje pradžia visada būna kupina juoko, klegesio, nes einant įdomu pasišnekėti – retai susitinkame, tai ir temų įvairių surandam. Pabaiga – ypač minant ilgesnius atstumus – dažnai vyksta tyloje. Ne tik dėl to, kad senka jėgos, bet ir dėl to, kad įsijungia vadinamasis „meditavimo“ režimas. Eidamas pradedi svarstyti: „Quo vadis“… Taip, labai dažnai žygeiviai išeina su tam tikra intencija, kartais gal net nenutuokdami, kad kažkur pasąmonėje jau ji kirba…

Maršrutus dažniausiai sugalvoja Punsko ir Seinų žygeivių grupės vadovas Antanas, bet įsidrąsinę ir patyrę vaikščiojimo mėgėjai neapsiriboja tik sekmadieniniais susibūrimais – jie nėra juk privalomi, einame tada, kada norime ir galime. Dalyvaujame įvairiuose organizuotuose ir savarankiškuose žygiuose – ne tik vietoje, bet ir Lenkijos gilumoje, Lietuvoje, Latvijoje ar dar kitose šalyse.

Šį kartą atsitiko taip, kad būtent mūsų vadovas stipriai įsitraukė į tradicinio jubiliejinio, jau dešimtojo, žygio „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“ organizavimą Lenkijoje. Tokį renginį Lietuvos „Pėsčiųjų žygių asociacija“ kasmet ruošia tik Lietuvoje. Punsko ir Seinų žygeiviai visuomet labai aktyviai jame dalyvauja; yra tokių, kurie žygiavo visuose lig šiol vykusiuose žygiuose. Gal dėl to 2024 metų vasario 24-ąją būtent Punsko krašte buvo surengtas žygis, skirtas Laisvės kovos karžygiui, Dainavos apygardos štabo viršininkui, partizanų kapitonui Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui pagerbti.

Keliolikos Punsko ir Seinų žygeivių grupei teko jau savaitę anksčiau susipažinti su vidutinės distancijos (23 km) trasa, nes su savo vadovu jau tada pradėjome ženklinti takus. Pats vadovas Antanas maršrutus žinojo vos ne atmintinai, nes būtent jis labiausiai rūpinosi ir dėjo daugiausia pastangų, kad trasos būtų aiškios ir įskaitomos, ypač svečiams iš Lietuvos.

Teko eiti ne vieną žygį ir, manau, kad parinkti 13, 23 ir 35 km takai nebuvo iš lengviausių. Didesnė maršruto dalis vedė per pavasarinio atolydžio sudrėkintas pievas, laukus, arimus, pro mišką ir klampius durpynus. Teko išbandyti kojų raumenis ir plaučių apimtį lipant gan statokais šlaitais ir pakalnėmis, susigrumti su stipriu vėju, ypač nešant mūsų grupės trispalvę. Kartais atrodė, kad teks su ta vėliava skristi, o ne žygiuoti 😊. Bet susidūrus su nepatogumais, vis prisimindavom tuos, kurie ėjo ne pramogaudami, o konkrečiais tikslais, gabendami ant pečių krovinius, persekiojami žandarų ar priešų. Kokia laimė, kad mums tie keliasdešimt kilometrų, purvas ir vėjas – tik pramoga.

Ar žygis pavyko? Manau, taip. Dalyvavo apie 300 žygeivių iš Lietuvos ir vietiniai. 150 jų ėjo ilgiausią maršrutą, t. y. 35 km, nors kai kurių dalyvių navigacijos programėlės rodė ir 38 km. Reikėjo surinkti įskaitinius antspaudus septyniuose kontrolės punktuose – Punske (startas ir finišas), Šlynakiemyje (prie partizanų J. Krikščiūno ir V. Prabulio paminklo), Šaltėnuose (čia skyrėsi trumpiausio maršruto ir likusių keliai), Vaičiuliškėse (čia atsiskyrė žaliojo maršruto dalyviai), Eglinėje (Jankauskų sodyboje prie piliakalnio, kur vaišinomės ir karšta žirniene), Trumpališkyje (prie P. Dzidoliko-Bijūno buvusios tėviškės sodybos), Kreivėnuose (prie buvusios Aleknavičių sodybos).

Už visą šį renginį esame dėkingi organizatoriams – Lietuvos „Pėsčiųjų žygių asociacijai“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos V. Kudirkos Marijampolės apskrities skyriui, Punsko valsčiaus savivaldybei, Punsko ugniagesiams savanoriams, Punsko mokyklai, „Aušros“ leidyklai, Eglinės piliakalnio puoselėtojams Agnei ir Audriui Jankauskams, Petrui Lukoševičiui ir visiems žmonėms, kurie rūpinosi, kad viskas vyktų sklandžiai ir profesionaliai. Tokio tipo masiniai renginiai išties reikalauja geros logistikos ir didelio pagalbininkų būrio. Mums – žygeiviams, ėjusiems ilgiausią nuotolį, tai truko apie aštuonias valandas, o organizatoriai, siekdami užtikrinti visiems dalyviams tinkamas sąlygas, ruošėsi tam ilgas savaites, be to, ir žygio dieną – teko jiems budėti savo postuose. Bet manau, kad verta yra remti ir puoselėti šią idėją: žygiuoti tam tikru tikslu, uždegti kitus aktyviai fizinei veiklai. Ypač jaunimą – kurio nemažas būrys taip pat sėkmingai įveikė dešimtis kilometrų.

Manau, tokio tipo renginiai yra be galo prasmingi ir naudingi ne tik dėl istorinės atminties išsaugojimo, bet ir – o gal visų pirma – dėl to, kad jie turi ir kitą misiją: ugdyti visuomenę, paveikti jos sąmoningumą plačiai suprantamos kūno kultūros srityje. Galbūt tokius įvykius, kaip šis žygis, galima būtų laikyti vienu iš lakmuso popierėlių, parodančių, kiek mumyse yra noro ir entuziazmo bet kurioms sveikatingumo puoselėjimo veikloms. Šituos dalykus verta diegti nuo mažens. Tą patvirtina moksliniai tyrimai. Beje, juos atlikus, padaryta išvada, kad „mokinių motyvavimas būti fiziškai aktyviems, laikytis sveikos gyvensenos reikalavimų dažniausiai vykdomas tik teoriškai. Pradinio ugdymo mokyklose nepropaguojama rytinė mankšta, grūdinimąsi riboja tėvai, sveikos mitybos sunku pripratinti, nes daug pagundų kyla už mokyklos ribų. Mokytojai jaučiasi esantys paveikūs, bet lemiamą vaidmenį šių vertybių internalizacijai visgi perkelia ant šeimos pečių.” Sunku nesutikti. Pavyzdį rodome mes, suaugusieji. Todėl tebūna tas pavyzdys – tik geri įpročiai, sveikatingumą kelianti veikla. Bepigu kažko reikalauti iš jaunimo, jei patys to nedarome. Ateities kartą turėsime tokią, kokią išsiugdysime.

Božena Bobinienė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia