Gerbiami laidotuvių dalyviai!
Šiandien su giliu liūdesiu į paskutinę kelionę išlydime vieną iškiliausių mūsų krašto lietuvių bendruomenės narių, visuomenės veikėją, šviesų žmogų, darbštų ir talentingą žurnalistą Eugenijų Petruškevičių, kurį aš pažinojau nuo ankstyvos jaunystės. Gimė jis lietuviškoje šeimoje Bubelių kaime, dabartiniame Seinų valsčiuje. Keturių klasių pagrindinę mokyklą baigė gimtajame kaime, paskui penktoje ir šeštoje klasėje mokėsi Lumbiuose, o septintą klasę baigė Seinuose. Mokslus tęsė Seinų bendrojo lavinimo licėjuje, kurį baigė 1955 m. Noriu priminti, kad tuomet iš Seinų krašto lietuvių bendruomenės vidurinį išsilavinimą turėjo vos keletas jaunuolių. Eugenijus Petruškevičius neakivaizdiniu būdu baigė Varšuvos universiteto Teisės ir administracijos fakulteto administravimo specialybę.
Baigęs licėjų, dvejus metus dirbo mokytoju Vidugirių pagrindinėje mokykloje. Paskui perėjo dirbti į Kaimo jaunimo sąjungą Seinuose. Atliko karinę tarnybą. Keletą metų dirbo Seinų apskrities Liaudies tarybos administracijoje. Paskui ilgam savo gyvenimą susiejo su Seinų, Punsko krašto ir Suvalkų lietuvių bendruomene. Ėjo Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos sekretoriaus, vėliau Lenkijos lietuvių draugijos pirmininko pareigas. Buvo „Aušros“, „Šaltinio“, Suvalkuose leidžiamo savaitraščio „Krajobrazy“, lietuviškų radijo laidų, transliuojamų per Balstogės radiją, redaktoriumi. Dažnai teko jam būti lietuvių ir lenkų kalbų vertėju. Eugenijus parašė daugybę gerų straipsnių įvairiomis temomis, kurie pasirodė lietuviškuose ir lenkiškuose leidiniuose. Lietuvių bendruomenė labai dėkinga jam už nuveiktus darbus. Tai buvo žmogus, kuris stengėsi padėti visiems, visiškai neskirstydamas žmonių. Jis buvo gerai pažįstamas ir Suvalkų gyventojams.
Buvo labai apsiskaitęs. Gerai mokėjo lenkų, lietuvių ir rusų kalbas. Lietuvių literatūrinę kalbą Eugenijus išmoko pats, nes mokytis jos mokykloje anuomet neturėjo galimybės.
Daugybę kartų keliavo po buvusią Rytprūsiją, kurią labai gerai pažinojo ir mėgo. Apie ją galėjo iš galvos pasakoti valandų valandas. Buvo puikus ekskursijų gidas.
Šiemet jis kartu su šeima labai skaudžiai išgyveno dukters Dorotos mirtį.
Lietuvių bendruomenės vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą žmonai, sūnui, seseriai ir artimiesiems.
Tebūna Tau lengva Suvalkų žemė! Ilsėkis ramybėje.
Kostas Leončikas
