2020-ųjų spalio 6 dieną likimas uždarė Eugenijaus biografiją. Tą dieną ilgametis Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) sekretorius ir „Aušros“ redaktorius iškeliavo į amžinosios šviesos karalystę, palikdamas čia pluoštą gražių prisiminimų.
Žmonės iš šios žemės išeina įspaudę daugiau ar mažiau pėdų. Naujoji karta jau neatmena dar taip, regis, neseniai tvyrojusios socializmo atmosferos ir mūsų gyvenimus niaukstančių žmonių. Bet kartą nuo visų mūsų atsispindėjusi saulės šviesa kažkur po visatą dar ilgai klajos. Ką pasakos tie saulės spinduliai?
Eugenijau, daugelį metų mes buvome labai artimi draugai ir bičiuliai. Kai Tau priminiau tą dieną, kada 1969 m. Balstogės partijos sekretorius bandė uždarinėti Punsko licėjų, o Tu stojai atkakliai jį ginti, pasakei:
„Šitai reikia aprašyti, nes kitaip viskas nugarmės į užmarštį.“ Tai šitai ir yra užrašyta, ir visa yra atspausdinta romane „UŽUTĖKY VERDA VANDUO“. Tavo išėjimo dieną tegu Tavo pėdos būna mums primintos, kad ir Tu žinotum – išliksi tų žmonių atminty, kurių dvasią kažkada stojai ginti.
Ištrauka iš romano:
„Posėdį“ atidarė Seinų apskrities partijos komiteto šeimininkas – pirmasis sekretorius Witold Kozioł. Supažindina su posėdžio oficialiais asmenimis. Pirmąjį įvardija šalia savęs sėdintį – tai Balstogės partijos komiteto trečiasis (propagandos) sekretorius Witold Mikulski. Pristato ir kitus, tarp jų ir LVKD Centro valdybos sekretorių Eugenijų Petruškevičių…
Suteikus balsą pirmasis prabilo Balstogės vaivadijos partijos komiteto trečiasis:
- Draugai! Punsko bendralavį licėjų lietuvių dėstomąja kalba įkurta 1956 m…
Ir įsismaginęs ėmė pasakoti, kokius skundus mokiniai kuratorijai rašę, kaip niekingai kitados pasielgę du mokytojai… Gailavo, kad po to incidento neatsirado Balstogėje ryžto mokyklą uždaryti.
- Mokykla patalpų neturi, kadrų neturi. Bendrabučio moksleiviams taip pat nėra. Kelių į tokią, atsiprašant, skylę taip pat nėra. Kur daugiau Lenkijoje matyte, kad bažnytkaimy licėjai veiktų. Visame miestely vienintelė bažnyčia iš tolo matosi – tai ji ir perims pirmenybę, auklėjant mūsų jaunimą. Į lenkų liaudies kariuomenę nė vieno absolvento negebėjote prikalbinti. Ar tai ne sabotažas?
Ir sekretorius toliau puolė:
– Minėtieji du pedagogai – pagarsėję liaudies priešai, bandė iš pagrindų griauti lenkų švietimo sistemą… Juos kuratorija išvarė iš mokyklos, o direktorius juos vėl po vieną sutraukė po savo sparnu, kad galėtų tie konspiracinį darbą ir toliau plėsti… Vaivadijos partijos komitetas negali toliau leisti, kad šitaip licėjus jaunąją kartą luošintų… – Ką dar norėjau pasakyti – aha – jo pedagogų taryba boikotuoja apskrities partijos komiteto mėginimus integruoti visus mokytojus į vieną šeimą ir Mokytojų dieną švęsti visiems kartu. Antai ir pernai Punsko mokytojai vieninteliai į šventę neatvykę… Manau, kad sprendimas uždaryti Punsko licėjų atitinka ir mokinių, ir mokytojų interesus, nes ir vienus, ir kitus galėsime persiųsti į Seinų ir Suvalkų licėjus. Mokyklų interesai nuo to nenukentės…
Kai Seinų apskrities partijos komiteto sekretorius suteikė balsą Punsko licėjaus direktoriui, šis kalbėjo:
– Draugai sekretoriai, drauge vizituotojau, drauge inspektoriau, drauge LVKD sekretoriau, gerbiami draugai!
Išklausiau man slogų Balstogės vaivadijos partijos komiteto propagandos sekretoriaus referatą ir supratau, kad sprendimas priimtas ten kažkur toli, o čia esame sukviesti, kad paplotume tam sprendimui. Kadangi aš esu vadovas tos mokyklos, kurią šiandien reiktų likviduoti, ir geriausia, kad tai būtų padaryta mūsų pačių rankomis – LVKD sekretoriaus ir mano, man labai sunku. Sunku ir ideologiniu požiūriu, ir asmeniniu.
Daugiau kaip prieš penkiolika metų mūsų tėvai, pasinaudodami ir remdamiesi socializmo pergale Lenkijoje, ryžosi kreiptis į Lenkijos Liaudies Respublikos aukščiausiuosius valdmenis – LkJDP Centro komitetą ir Švietimo ministeriją, prašydami leisti atidaryti Punsko lietuvių kalba veikiantį licėjų. O tie valdmenys – ir partinis, ir administracinis – mūsų žmonių išklausė ir geranoriškai davė sutikimą prie Punsko pagrindinės lenkų ir lietuvių kalba veikiančios mokyklos atidaryti ir lietuvių kalba veikiantį bendralavį licėjų. Tai didelė ideologinė pergalė praktikoje, nes ji pakreipė kita linkme mūsų kaimo bendruomenės galvoseną apie socializmą. Čia žmonės dar pernelyg gyvai atsimena sanacijos laikus, kai gimtąja kalba žmonės net prasižioti negalėję.
Priminsiu, kad pirmiausia lietuvių kalba bendrojo lavinimo licėjaus dvi klasės buvo atidarytos prie Suvalkų Marijos Konopnickos bendralavio licėjaus. Aš esu tų klasių absolventas. Ar dėl to jaučiuosi menkesnis Liaudies Lenkijos patriotas? Manau, kad jaučiuosi tik stipresnis…
Dar Suvalkų licėjaus šviesios atminties direktorius Edward Miszkiel pasiūlė dviem mūsų absolventams vykti į Vilnių studijuoti lituanistikos. Jis aiškino: „Juk lietuvių kalba yra pati seniausia indoeuropiečių kalba, vadinasi – turėsime ir savų aukštos klasės specialistų. O jeigu kas šeimoje tos kalbos neišmoks, sunku būtų vėliau jos tiek pramokti, kad galėtų mokslinį darbą dirbti.“…
Aš juo patikėjau. Patikėjau žmogumi, kuris buvo plataus akiračio mąstytojas.
Dėl kaltinimų kalbėsiu paeiliui. Tai tiesa, kad ne visi mūsų absolventai patenka į Lenkijos aukštąsias mokyklas. Bet palyginkime Punsko ir Seinų licėjus: į studijas priimtų punskiečių procentas yra didesnis, negu seiniškių. Tiesa, kad mūsų licėjus įkurtas, geografo akimis žiūrint, toli nuo kultūrinių centrų ir gal yra atsilikęs ir ekonomiškai, ir architektūriškai. Tiesa, kad mums trūksta gerų patalpų. Tačiau nemanykime, kad jį uždarius čia ims rastis daugiau pažangos. Manau – atvirkščiai. Kai Liaudies Lenkija ėmė kaime kurti kolūkius, mūsų apskritis pirmavo. Tiesa, pirmasis sekretoriau? Tai todėl, kad žmonės, gavę licėjų savo kalba, daug nuoširdžiau ėmė žiūrėti ir į naują santvarką… Tinkamų patalpų taip pat šiandien neturime. Bet mes tikime socializmo ekonominėmis galiomis ir gebėsime jas pastatyti.
Sakote, kadrų trūksta? Pirmos kregždės jau parskrido. Mūsų absolventai jau studijuoja įvairias sritis. Turėkime kantrybės. Su tokia šiaudine ugnimi būtume ir Varšuvos neatstatę. Juk statybininkai teigė, kad lengviau miestą kurti naujoje vietoje, negu senuose griuvėsiuose. Ar tikrai mūsų absolventų nėra Lenkijos kariuomenės mokyklose? Yra. Turime ir artilerijos generolą, ir mechanizuotos armijos pulkininką. Ir tai ne viskas…
Viską sudėjus, aš manau, sprendimas uždaryti licėjų yra priimtas pernelyg skubotai, ne viską ištyrus ir ne viską pergalvojus…
Ačiū, kalbėti baigiau. Tik pridursiu: mokyklų uždarinėti buvo atėję vokiečių gebytskomisarai. Todėl aš nenorėčiau būti vienas iš jų ir savo rankomis imtis Punsko licėjaus uždarinėti.
. . .
Po tylos Seinų pirmasis balsą suteikė LVKD sekretoriui Eugenijui. Eugenijau, Tu tada laikei direktoriaus liniją:
– Draugai sekretoriai, draugai vizituotojau ir inspektoriau. Suprantu jūsų gal pagrįstą, o gal ir nepagrįstą rūpestį. Iš tikrųjų visi mes norime, kad mūsų valstybėje – Liaudies Lenkijoje – būtų geriau gyventi, ir kad mūsų krašte būtų kassyk daugiau tiesos. To visi mes siekiame, to siekiu ir aš. Kadangi apskrities partijos komiteto pavedimu iš Kaimo jaunimo sąjungos apskrities komiteto perėjau dirbti į LVKD etatiniu sekretoriumi, galėjau pasidomėti ir ten esama dokumentacija. Kas paaiškėjo? Dar prieš 1956 metus Draugijos kaimų būreliuose vyko ir vyko susirinkimai, ir kiekvieną kartą žmonės keldavo reikalą įkurti vidurinę mokyklą, suteikiančią teisę mokytis gimtąja lietuvių kalba. To žmonės reikalavo savo vaikams. Kai jau nuo 1953 m. ėmė ji veikti Suvalkuose, žmonės reikalavo, kad mokykla būtų arčiau jų namų, geriausia – Punske, nes Suvalkai per toli, autobusų, kaip minėjo draugas sekretorius Mikulski, nebuvo, kaip ir kelių. Traukinys tik vienas – į Trakiškes, tai negi arkliais tėvai vaikus vežios į mokyklą? Bendrabučiuose vaikus apgyvendinti jiems trūko pinigų. Ne iš dienos raugo Krokuva išaugo, – teigia lenkų liaudies priežodis. Taigi iš tikrųjų – turėkime kantrybės, ir visus sunkumus įveiksime. Man regis, kad toji kantrybė kaip tik nuo partinių komitetų ir turėtų į mus visus spinduliuoti. Aš manau, kad tik tuomet socializmas galutinai Lenkijoje laimės, kai juo patikės mūsų žmonės. O žmonės patikės, kai mes nuo jų ne bėgsime, o prieisime ir ranką paduosime.
Manau, kad pakankamai aiškiai išsakiau savo nuomonę, be to, manau, kad teisingas mintis išdėstė prieš mane kalbėjęs Punsko licėjaus direktorius.
. . .
Direktorius labai nustebo, kad LVKD sekretorius, būdamas nuo partinių valdmenų labai priklausomas, rado drąsos ir argumentų palaikyti reikšmingą idėją. Po šių dviejų išeigų ėmė sustyguota partinė linija eižėti ir trūkinėti. Direktoriui net palengvėjo, kad ir Seinų pirmasis Witold Kozioł, net nepasitaręs su Balstogės trečiuoju, ėmė ieškoti kito sprendimo. Trumpose kalbose ir Balstogės kuratorijos vizituojantis, ir Seinų mokyklų inspektorius buvo linkę kitais būdais stiprinti Punsko vidurinės mokyklos likimą. Jie taip pat įžvelgė ir teigiamų poslinkių, kurie toje mokykloje vyksta. Balstogės propagandistui liko tik diplomatiškai išbristi iš keblios padėties, kurią pats susikūrė, nes matė, kad tame fronte lieka vienas…
– Eugenijau, esu šiandien toks laimingas, kad Tu nė neįsivaizduoji… Ačiū Tau už drąsą ir aiškią gynybos liniją.
Tada Tu, sekretoriau, prabilai:
- Žinai, kai ėmė kalbėti propagandistas, pamaniau, kad jau baigta, bet kai tu atsistojęs atrėmei jo argumentus, tai aš suposmavau bendrą gynybos liniją. Ir man kitaip neišėjo. Uždarius mokyklą, būtų reikėję man ir iš Draugijos bėgti. O juk jie patys mane ten pastatė.
. . .
EUGENIJAU, šitas Tavo poelgis, kada iš fronto nepasitraukei ir nekišai, kaip strutis, galvos į smėlį, kai Punske iki šios dienos veikia sunkiai tėvų išsistengtas licėjus su mūsų gimtąja kalba, šiandien aš stoju ir Tau liudininku: lemiamą momentą buvai tikrasis ŽMOGUS. Tegul tai išgirsta dangus!
Algis Uzdila, punskas.pl
