Apie liūdesį
Temos, apie kurias rašoma tekste, niekada nebuvo ir, tikriausiai, nebus malonios ir noriai viešai aptarinėjamos. Ypač mažamiesčiuose, kur stigma (tikėjau, kad ji laikui bėgant nusilps), pasirodo, kaip niekad vis dar stipri. Todėl kyla klausimas: kada yra geriausias laikas kalbėtis apie liūdesį?
Bet kada ir visada.
Nors emocinis išsekimas pasireiškia penkis kartus dažniau žiemos laikotarpiu nei vasarą, tačiau tai nereiškia, kad jis negali pavirsti kuo nors rimtu bet kuriuo kitu metu. Nuo melancholijos per distimiją iki depresijos gan trumpas ir gan greitas kelias. Suprastėjusi koncentracija, susidomėjimai, kažkada teikę malonumą, pasidaro neįdomūs. Nuolatinis nuovargis, menkavertiškumo ir kaltės jausmas. Miego sutrikimai, apetito sumažėjimas. Būtent šios būsenos retai atsiranda staiga – dažniausiai jos formuojasi palaipsniui, tyliai ir ilgą laiką gali būti nepastebimos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams. Būtent tai ir daro jas pavojingas.
Stigma, ypač uždarose bendruomenėse, vis dar veikia kaip nematomas filtras, per kurį žmonės vertina ne tik kitus, bet ir save. „Reikia susitvarkyti pačiam“, „kitiems dar blogiau“, „ką apie mane pagalvos“, – tokia galvosena tik pablogina situaciją ir stiprina vidinį kaltės jausmą. Paradoksalu, bet kai žmogui pagalbos reikia labiausiai, jis tuo metu linkęs nuo jos atsitraukti.
Depresija – labiausiai paplitusi psichinė liga pasaulyje, ja serga 280 milijonų žmonių visuose žemynuose. Deja, dėl stereotipų, gėdos ir sunkaus gydymo prieinamumo tikrasis sergančiųjų skaičius gali būti žymiai didesnis, nei rodo oficiali statistika. Depresija atsiranda dėl sutrikusios biocheminės pusiausvyros smegenyse (sutrinka serotonino kiekis), tačiau ją gali sąlygoti daugelis veiksnių: paveldimumas, ligos, sveikatos sutrikimai, intensyvūs hormonų pokyčiai (paauglystė, nėštumas, gimdymas); stresiniai įvykiai (šeimos nario mirtis, skyrybos), gyvenimo pokyčiai (nedarbas, emigracija ir pan.); priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, vaistų ir kt.
Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiavimais, iki 2030 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Apskaičiuota, kad Lenkijoje nuo depresijos kenčia maždaug 1,2 mln. žmonių.1 Nacionalinio sveikatos fondo duomenys rodo, kad 2021 m. gydytojai depresiją diagnozavo 682 000 žmonių – kaip pagrindinę arba gretutinę būklę. Lietuvoje tais pačiais metais tokią diagnozę išgirdo 65 879 asmenys.2 Požymiai gali indikuoti tolimesnius veiksmus, tačiau dažnai aplinka ar net artimieji gali nenutuokti, kas vyksta žmogaus viduje, kuris minėtų požymių neturi, priešingai, funkcionuoja sau įprasta tvarka, su objektyviai, iš pirmo žvilgsnio, sveiku gyvenimo būdu.
Todėl kalbėjimas apie liūdesį nėra vien teorinis klausimas. Tai svarbu dėl galimybės normalizuoti tai, kas ilgą laiką buvo slepiama. Arba yra „viešąja paslaptimi“. Nes problemos pažinimas, kalbėjimas apie būsenas atviriau, tai socialinis veiksmas, padedantis mažinti izoliaciją, susikūrusią būtent dėl stiprių veiksnių, stiprių negatyvių būsenų, apgaubtų tylėjimu.
Tyrimai rodo, jog milžinišką neigiamą psichologinę įtaką žmonėms sukelia jų stebėjimas, o tiksliau – filmavimas. Tai sužadina kaltės ir gėdos jausmą. Mobilieji telefonai tapo „akimis“ su atmintimi, galinčia paviešinti nepatogias akimirkas realiu laiku. Todėl paprasčiau koreguoti savo elgesį ar nedalyvauti socialinėje veikloje, kad tik nepasirodytume socialiai keisti. Bet ar tai individuali žmogaus atsakomybė, ar visgi aplinkos ir technologinių sąlygų pasekmė?
Visavertis įsitraukimas į veiklą, pokalbį ir buvimas autentišku savimi yra esminiai tikrosios laisvės ir ryšio su bendruomene elementai. Mažėjanti baimė suteikia daugiau laisvės, todėl vis svarbiau tampa kurti aplinką, kurioje žmogus galėtų jaustis saugiai.
Tie patys socialiniai tinklai – vieta, turėjusi suartinti žmones – tapo poliarizacijos, priklausomybės ir liūdesio bei manipuliacijos įranku. Ir jų įkaitais, nepaisant amžiaus, statuso, ar socialinio luomo, tapome visi.
Sunkumus įveikti galima kreipiantis į psichikos sveikatos centrą, skubios pagalbos skyrių, krizių įveikimo centrą ar gydytoją psichiatrą, tačiau iki to momento dažnai įvyksta daugybė veiksnių, kuriems būtų galima užkirsti kelią. Svarbiausia pastebėti, kada žmogaus būsena ima keistis jo kasdieniame gyvenime. Ne ką mažiau svarbu – kurti aplinką, kurioje apie tai galima kalbėti be baimės ir nebūti vertinamam. Duoti erdvę būti suprastam, priimti asmenį su visu jo turimu svoriu.
Apie netektį
Higienos instituto duomenimis, 2023 m. Lietuvoje nuo tyčinių susižalojimų mirė 562 asmenys (19,6 – 100 000 gyv.; tai beveik du kartus daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis – 10,2/ 100 000), 2024 metais matomas nežymus padidėjimas – 566 asmenys (19,6 – 100 000 gyv.). 2024 m. vyrų nuo tyčinių susižalojimų mirė 461 (33,7 – 100 000 gyv.), o moterų – 105 (6,9 – 100 000 gyv.). Amžiaus tendencijos išlieka panašios kaip ir 2023 metais: daugiausiai Lietuvoje nuo tyčinių susižalojimų mirė 50–54 metų asmenų (61 atvejis) ir 60–64 metų asmenų (60 atvejų), mažiausiai – 10–14 metų asmenų (4 atvejai). Lyginant vyrų ir moterų savižudybes, vyrai daugiausiai nusižudė 50–64 amžiaus tarpe, moterys – nuo 80 metų.3 4
Gov.pl duomenimis5, Lenkijoje 2024 m. įvyko 4845 savižudybės – iš jų 4088 vyrai, beveik 1500 – vyresni nei 60 metų asmenys, o 127 – vaikai ir paaugliai. Ši nerimą kelianti statistika turėtų paskatinti toliau šviesti visuomenę apie šią būklę, tačiau puikiai žinome, kad to nepakanka.
Savižudiško elgesio motyvavimo kriterijai yra labai įvairūs. Pasak Emile Durkheimo, savižudybės pirmiausia turėtų būti traktuojamos kaip socialinis faktas. Žymus sociologas savižudybių priežastis priskyrė visuomenės būklei, kuri dėl laipsniškos dezintegracijos negali užkirsti kelio tokioms tragedijoms.
E. Durkheimas savižudybes suskirstė į: egoistines (jas įvykdo izoliuoti žmonės, nejaučiantys jokio ryšio su visuomene), anomines (kurios įvyksta dėl tvarkos sutrikdymo ir visuomenės esmę sudarančių struktūrų suirimo), altruistines (jas įvykdo asmenys, kurie savo ruožtu jaučia pernelyg didelį ryšį su tam tikra grupe ir dėl šio požiūrio praranda savo individualumą) ir fatalistines (jas sukelia tragiška žmogaus situacija, pvz., staigus finansinės ar sveikatos būklės pablogėjimas). Taigi, dažniausios priežastys: socialinis spaudimas ir diskriminacija / nepritapimas, sunkumai šeimoje, lėtinės somatinės ligos. Vyresnio amžiaus žmonių, ypač vienišų, izoliavimasis nuo visuomenės. Asmenys, esantys sunkioje finansinėje situacijoje. Žinoma, ir tie, nesėkmingai bandę nusižudyti arba imitavę savižudybę. Nuo alkoholio priklausomi asmenys, bei nuo jo padarinių kenčiantys artimieji.
Papildomai galima nurodyti pandemijos patirtį, kurios metu buvo patirta izoliacija, baimė dėl sveikatos ir gyvybės, nuotolinio darbo iššūkiai. Tuo pat metu karas Ukrainoje, kintanti ekonominė padėtis, klimato kaita ir spartus gyvenimo tempas. Per didelė audiovizualinė stimuliacija, kur daugumą informacijos sudaro neigiamos naujienos, sukeliančios beprasmybės jausmą.
Priežastis ir pavyzdžius galima būtų vardyti be galo, jie įvairūs ir kiekvienam asmeniui išskirtiniai. Blogiausia, kad žmogui, išgyvenančiam krizę, nuoširdžiai atrodo, kad kraštutinis sprendimas yra pats geriausias. Tunelinis mąstymas – skausmas tampa nebepakeliamas, jis išauga iki tokio lygio, kad asmuo nustoja funkcionuoti ir mąstyti racionaliai. Būtent todėl žiūrint iš šalies, savo valia pasirinkta mirtis atrodo savanaudiška.
Galiausiai, sudėtingiausia tai, kad simptomai ne visada matomi. Laiku pastebėjus ir teisingai įvertinus gresiančio pavojaus ženklus, galima įsikišti, tačiau ne visos situacijos vienodos – kai kurios įvyksta nenuspėjamai.
Neturiu vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, žmogus yra sociali, gentiška būtybė, kita vertus – taip dabar trokštantis atskirties nes, rodos, kitaip per sudėtinga. Pats gyvenimas sudėtingas ir sunkus, o dar socialinių normų faktorius, nuolatinis diktuojamo nerealistiško gyvenimo archetipo vijimasis ir pasimetimas tik komplikuoja situaciją. Komplikuojame situaciją.
Nėra vienareikšmiško atsakymo šiai širdį žeidžiančiai problemai. Yra tik galimybė būti esamam. Sukurti saugią socialinę terpę. Ne viską galime pastebėti, ne viskas mūsų rankose ir mūsų galioje, bet kartais būtent ta ištiesta ranka kažkam gali reikšti labai daug. Klišė, bet viskas prasideda nuo mažų dalykų, mažais žingsniais. Daug kas slypi detalėse.
Jonas Jankauskas, punskas.pl
