Lyg ir žinojau, kad mano mama jaunystėje pynė iš vytelių kraiteles pagal „Cepelijos“ (Centrinės tautodailės kooperatyvų sąjungos) užsakymą.
Tik nežinau, kodėl net po keliasdešimties metų mano močiutė prisiminė, jog turi man išsaugojusi „palikimą“. Kodėl ji apie tai pasakė tik dabar? Gal per retai susitinkam ir vis būna kitų temų pasišnekėjimams? Galbūt močiutei vis dar būdavo per anksti skirtis su dukros rankomis pagamintu daiktu?..
Miliutės jau seniai nėra. Išliko „kašukai“. Iš visų šimtų, kuriuos kadaise nupynė, jos gimtuosiuose namuose išliko tik du. Be abejo, mamos pintinės gal dar tebėra kitų, svetimų žmonių, kurie kadaise jas nusipirko, namuose. Bet vargu ar jos jiems turi tokią vertę kaip man.
Pynimo iš vytelių amato mama kartu su savo sese mokėsi pas Seinų meistrus. Pramokusios jaunos merginos pasinėrė į darbą ir kūrybą – vėlyvo rudens, žiemos vakarais į trobą atsitempdavo „baliją“ su vandeniu, kur įmerkdavo vyteles, ir pindavo didelius ir mažus „kašukus“ – pintines. Močiutė pasakojo, kaip dukros stropiai dirbo. Vytelės – tai ne siūlai, – reikėjo jėgos jas sulenkti, o rankos nuo ledinio vandens nugrubdavo ir parausdavo. Vis dėlto po kelių savaičių merginos pripindavo tiek daug, kad mano dziedulis turėjo kinkyti arklį ne į paprastą vežimą, o į ilgabrikį.
Močiutė tvirtina, kad jos dukrų darbas buvo labai aukštai vertinamas. Užsakovai buvo patenkinti „kašukų“ kokybe ir dailumu. Viską, ką nupindavo Jančiulytės, pirkėjai greit išgraibstydavo. Merginos užsidirbdavo pinigų. Ne tik sau, bet ir tėvams padėdavo, prie šeimyninių reikalų primesdavo ne vieną grašį.
Jei atsirasdavo norinčiųjų pramokti pynėjo amato, mama su sese nesigailėdamos dalindavosi savo gebėjimais. Beje, ne visiems sekėsi taip gerai. Vis tiek gražiausi „kašukai“ buvo Miliutės ir Janės.
Taigi dalinuosi ir aš mamos palikimu. Močiutė nusprendė išsiskirti su savo velionės dukros „kašukais“. Vienas didesnis, puoštas įmantriais raštais, kitas – paprastas, velykinis. Su pastaruoju keliasdešimt metų namiškiai Didįjį šeštadienį keliaudavo į bažnyčią maisto Velykų pusryčiams šventinti. Buvo nusipirkę ir kitą „kašuką“, naują, bet tas „neprigijo“. Vis tiek smagiausias buvo Miliutės…
Božena Bobinienė, punskas.pl
