Jurgita Stankauskaitė. Mieganti kariuomenė

1

Šiurpilio vietos užmiršti neįmanoma. Ji nuolat sugrįžta prie tų, kurie bent kartą joje apsilanko. Žodžiais sunkiai nusakoma ten tvyranti aura įsigeria žmoguje ir nepaleidžia. Kas žino, ar tai vietos energetikos poveikis, ar su ja susijusių pasakojimų gausa nukreipia protą giliau pajausti išnykusios tautos pėdsakus.

miegantys

Šį kartą Šiurpilis sugrįžo per miegančios kariuomenės legendą, kurią kadaise girdėjau, bet atkurti niekaip nemokėjau. Pavyko ją surasti užrašytą. Gaila, kad perpasakotą, bet vis vien tai didelis turtas. Šiurpilio apylinkių legendoje pasakojama apie ūkininką, kuris anksti rytą atsikėlęs nuėjo į ganyklą arklių ieškoti. Beieškodamas sutiko žmogų. Šis kaimiečio klausia: „Ar jau laikas?” Šis manydamas, kad tai vienas iš jo kaimynų, klausiantis, ar laikas keltis, ėmė ir atsakė: „Dar reikia truputį palaukti”. Nepažįstamas žmogus prabilo: „Nelaimingas žmogeli, kodėl tu pasakei, kad dar reikia palaukti? Jeigu tu pasakytum, kad jau laikas, tai iš po žemės išeitų užkeikta kariuomenė ir mūsų Tėvynei laisvę iškovotų. Bet kadangi tu pasakei, kad reikia dar palaukti – ta kariuomenė turės laukti, kol ateis jos valanda”. Po šių žodžių žmogelis dingo, o kaimietis numojęs ranka į savo arklius parbėgo namo visiems papasakoti, ką matė ir girdėjo. Žmonės stebėjosi jos pasakojimu, tačiau laukė valandos, kada ta kariuomenė išlįs iš po žemės ir eis vaduoti šalies.[1]

Lig šiol maniau, kad miegančios kariuomenės legenda artima tik Šiurpiliui. Pasirodo, kad šis motyvas aptinkamas kituose kraštuose, pavyzdžiui, Kaune, Vilniuje ir kitose Lietuvos ar Lenkijos vietose. Miegantys, t. y. besiilsintys, kariai laukia ženklo, kada prireiks jų pagalbos stoti į kovą su priešais ir padovanoti savo valstybei laimę ir laisvę. Pastebėta, kad legendose ar padavimuose kariuomenės atstovai susitinka su paprastu žmogumi, praeiviu, arklių ganytoju ir visuomet tai baigiasi nesėkme. Kariai toliau miega ir laukia, kada tėvynei jų reikės. Pabrėžtina, kad miegas lietuvių mitologijoje reiškia mirtį, o miegantys kariai – žuvusius karius. Realiai jie neprisikels ir neis į kovą. Tokio tipo tekstai (užrašyti arba žodiniai) yra įkvėpimo šaltinis kovoti už nepriklausomą gyvenimą. Dėl jo verta aukotis vardan savo vaikų, laimingos šalies ateities.

Įkopęs į Šiurpilio gynybinio komplekso aukščiausią kalną, nori ar ne – vis tiek pagalvoji apie miegančius karius, kurie galbūt kur nors pačiame kalno viduryje ilsisi. Įkopus į viršūnę nesinori nei šaukti, nei rėkti. Tylėti. Leisti miegoti. Nežadinti.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

 



[1] Jonas Trinkūnas „Lietuvių išminties knyga”. Vilnius: Forest Park Group, 2015. 179 p.

Ankstesnis straipsnisGraudžių verksmų procesija Punske 2019
Kitas straipsnisMirė Dagmara Falk

1 KOMENTARAS

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia