III eilinis sekmadienis (Mk 1, 14–20)
Kiekvienas liturginių metų sekmadienis turi savitus Gerosios Naujienos parodymo būdus. Dievas savo žodį originaliai išdėlioja liturginių metų eigoje. Kristaus laukimas – adventas. Gimimo džiaugsmas. Vienokiu ar kitokiu atveju Viešpaties Dievo užmojis yra kvietimas žmogui į Dievo ir savęs pažinimą. Kuo geriau pažinsi Dievo ištaras per Evangeliją, tuo tas kvietimas bus aktualesnis. Dievo žodis, kuris skamba sekmadieniais, yra vientisas Dievo žodžio audinys ir jis skamba kasdienybės apsuptyje. Pašaukimo išskirtinis bruožas yra tai, kad Dievas kreipiasi kasdieniškose situacijose. Pavyzdžiui, kaip ir šio sekmadienio Gerojoje Naujienoje. Mokinių prakalbinimas įvyksta ne kur kitur, bet jų kasdienybės fone – jų darbo aplinkoje. Ir visa tai yra po šiokiu tokiu paslapties šydu. Koks tai šydas?
Šio sekmadienio Geroji Naujiena turi savo vietą, tai yra Galilėja. Tai provincija. Žydų kultūros provincija, nors ji ir buvo maišyta. Viešpats Jėzus pradeda Gerosios Naujienos skleidimą nuo provincijos ir iš jos pradeda kelionę į sostinę: iš – į. Kalbant apie Galilėją reikėtų pasakyti, kad tai yra labai tankiai apgyvendinta provincija. Istorikai yra apskaičiavę, kad Galilėjoje ir josios apylinkėje gyveno apie 15 000 žmonių. Deja, dėl mokesčių naštos žmonės keitė veiklas bei darbus į žvejybą. Taigi prie Galilėjos ežero žmonių knibždėte knibždėjo. O pats Galilėjos ežeras (jūra) yra tektoninių plokščių susidūrimo vietoje. Tai gėlavandenis ežeras.
Šio sekmadienio Evangelija yra tarsi estafetės perdavimas. Evangelistas Morkus pirmiausia pamini, kad Jonas Nardintojas buvo suimtas – jo laikas jau pasibaigė. Dabar prasideda Jėzaus veikimo laikas. Šv. Jonas yra atiduodamas į kitų rankas. Jo atidavimas pasibaigs kankinystės malone. Ne veltui evangelistas Morkus vartoja žodį paradidomini. Jis nusako perdavimo iš rankų į rankas idėją: perduoti, atiduoti, įteikti, išduoti, atiduoti priešui. Evangelistui Morkui tai labai svarbus žodis – jis pavartojamas 19 kartų. Morkus pabrėžtinai rodo į vis intensyvėjantį Jėzaus atsidavimą – išdavimą, kurį iš anksto vaizduoja Jono atidavimas. Jonas Nardintojas – ne tik istorinė asmenybė, bet kartu ir teologinė figūra, kurioje yra sutelkiami Senojo Testamento lūkesčiai ir atvirumas Naujajam. Jonas Krikštytojas rodo į tęstinumą ir vienovę tarp sena (pažadas) ir nauja (pažado išsipildymas), tačiau jo atidavimu – išdavimu pasireiškia ir sankirtis tarp šių dviejų išgelbėjimo būdų.
Evangelistas Morkus pirmųjų ir visų kitų mokinių judėjimą apibūdina žodžiu aklutheo. Tai reiškia sekti iš paskos, lydėti, būti paklusniam. Gana intensyvus žodis Evangelijoje pagal Morkų. Jis jį pavartoja 17 kartų. Šis sekimas – aklutheo yra labai svarbus mokinystei; jis mokinio judėjimui suteikia dinamiškumo. Jėzaus mokinys yra tas, kuris atsistoja Jėzui iš paskos. Čia toliau tęsiasi Dievo ir išrinktosios tautos kelionė. Šis sekimas paskui Jėzų yra radikalaus apsisprendimo reikalas, nes tai reikalauja kažką palikti, kažko atsisakyti.
Šio sekmadienio evangelisto Morkaus aprašytas Petro ir Andriejaus sekimas yra labai mįslingas. Du vyrai, dirbdami savo kasdienį darbą, kuriuo išmaitina save ir šeimas, pakviesti Jėzaus, tiesiog viską palieka ir nuseka jį (Mk 1:18). Neaišku, nei kas juos patraukė, nei ar jie suprato, kokiu tikslu yra šaukiami. Galima tik spėlioti, ar jie jau buvo girdėję apie Jėzų ir norėjo jį sutikti, o gal šis Jėzaus pašaukimas buvo su galia, gal jie pajuto tai, ko atsisakyti negalėjo, kas juos giliai palietė, ir todėl nusekė paskui jį. Tokia pozicija atrodo labai logiška tolimesnės Petro istorijos kontekste, kai jis nuolat klysta ir nesupranta Jėzaus, tačiau pasilieka šalia jo. Toks besąlygiškas visko palikimas ir staigus gyvenimo pakeitimas turi didelį svorį. Evangelijoje pagal Morkų tuoj pat seka analogiškas Jokūbo ir Jono pašaukimas. Jie taip pat stojasi ir eina paskui Jėzų be didelių diskusijų ar klausimų. Jų pašaukimo epizode dar priduriama, kad jie netgi savo tėvą paliko valtyje ir nusekė Jėzų (Mk 1:20). Čia ir iškyla pašaukimo slėpiningumas. Pasireiškia pašaukimo radikalumas – pirmieji mokiniai atsisako finansinio gyvenimo pagrindo. Juk jų šeima turėjo valtis – įrankius darbui atlikti. Turėjo finansinius išteklius, o jų verslas buvo iš tikrųjų naudingas ir pelningas. Jiems gerai sekėsi. Ir štai pirmieji mokiniai iškeičia gerą, aprūpintą gyvenimą į nežinomybę. Vis dėlto pirmieji mokiniai dar sugrįš prie atlygio klausimo. Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10, 35–37.28). Vienokiu ar kitokiu atveju Petro ir Andriejaus (analogiškai ir kitų mokinių) sekimas yra be klausimų ar sąlygų ir kupinas pasitikėjimo.
Dievo pažadas žmogui pildosi per vienatinį Sūnų. Pasaulis gyvena pagal savo viziją, bet vienatinis Sūnus atneša Dievo viziją, kuri savo giliausia prasme yra dangaus karalystė. Čia mes ją jau pradedame išgyventi, bet ji turi būti orientuota į augimą. Dėl šios priežasties Dievas su žmogumi nori bendradarbiauti. Viešpats veikia kartu su žmogumi. Šis bendradarbiavimas yra neįmanomas, jeigu nebus mąstymo pokyčio – senojo aš palikimo ir atsisukimo į Kristų. Įvykus metanojai ir įšokus į Gerosios Naujienos kurpalį, mes prisidedam prie Gerosios Naujienos tapimo kūnu. Tačiau be vaikiško mąstymo nė iš vietos! Čia labai tinka evangelisto Morkaus vartojamas euthys – tuoj pat. Gerosios Naujienos priėmimas ir prisidėjimas prie jos augimo nėra lengvas dalykas. Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas Punsko gatvėmis ir jo apylinkėmis. Tai reikalauja kažko atsisakymo ir tai reikalaus naujo veikimo. Bažnyčia nuolat kviečia žmogų į Kristaus glėbį. Stokim į tiesos akivaizdą. Kartais nenorime to kvietimo girdėti. Bažnyčios tinklas, sudarytas iš Dievo žodžio, yra ignoruojamas. Tą Kristaus kvietimą sekti paskui galima išgirsti, bet gali būti sunku atsisakyti senojo gyvenimo ypatumų – tu gali likti senojo gyvenimo valtyje ir nepajudėti iš vietos. Bet taip pat galimas ir trečias sunkumas. Tu išgirsti, išlipi iš senojo gyvenimo valties ir seki paskui, tačiau šis sekimas turi būti paremtas beatodairiškumu ir nuolankumu – paklusnumu Dievui, kuris kalba per sąžinę, Eucharistiją, per asmeninę maldą… O kaip norėtųsi Dievui primesti savo valią ir jį paversti džinu arba auksine žuvele… Toks bandymas jau nebūtų sekimas paskui, tai būtų atsistojimas priešais Jėzų – kaip apaštalas Petras padarė: Tau, Viešpatie negali tai nutikti… Mes tokiu būdu tiesiog išslystume iš Gerosios Naujienos sklaidos ir tapimo kūnu mano/tavo gyvenime.
Iš čia ir kyla asmeninė Gerosios Naujienos provokacija, kuri turėtų užkabinti kiekvieną iš mūsų. 1. Ar ignoruoju Jėzaus kvietimą sekti paskui? 2. O gal esu tą pakvietimą išgirdęs, bet nenoriu išlipti iš senosios savo gyvenimo valties? 3. Ar man nesinori užbėgti Jėzui prieš akis ir primesti savo valią bei norus Jam? 4. Kaip man sekasi atsiliepti į kvietimą: sek paskui mane?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
