Vieni knygas rašo, kiti jas skaito. Rašytojai mėgsta sakyti, jeigu dar kas nors skaito, tai gerai. O skaitytojai – gerai, kad kas nors dar rašo. Toks nuolat besisukantis ratas, vis įtraukiantis naujus dalyvius. Ir tegul tas nuolatos riedantis ratas sukasi toliau. O mes pasiteiravome pačių įvairiausių žmonių, ką ir kodėl skaito. Gal ir jus sudomins kuri nors jų skaityta knyga.
Birutės Burdinaitės-Ołów (stilistė, korektorė) paskutinė skaityta knyga yra JAV rašytojo, filosofo, publicisto, lakūno Ričardo Bacho alegorinė apysaka „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ („Jonathan Livingston Seagull“, išleista 1970 metais).
„Tai knyga, kuri plačiai išgarsino jos autorių visame pasaulyje. Ji priskiriama prie „geriausių 50 pasaulio dvasinių kūrinių“. Prie šios knygos sugrįžau po daugelio metų. Mat gavau ją dovanų tikrai seniai – tuomet, kai baigiau Navinykų pagrindinės mokyklos septintą klasę. Ir išsaugojau iki šiandien. Buvo įdomu ją vėl atsiversti.
Knygoje R. Bachas palietė visais laikais aktualų gyvenimo prasmės klausimą. Joje simboliniais įvaizdžiais reiškiamos religinės, filosofinės idėjos. Rašytojas pasakoja apie beribę laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą, tobulybės siekimą, tikrojo skrydžio džiaugsmą. Visi pagrindiniai alegorinės apysakos veikėjai yra pajūrio žuvėdros.
Džonatanas Livingstonas Žuvėdra – tai simbolis žmogaus, kuris ilgai ir atkakliai, milžiniškų pastangų kaina, kupinas begalinės drąsos ieško gyvenimo prasmės. Jis atsisako patikėti pagal nusistovėjusias taisykles gyvenančios savo giminės credo: „Gyvenimas nesuprantamas, jo prasmės suvokti mes negalime; mes žinome tik viena – atsiradome šiame pasaulyje tam, kad valgytume ir kiek įmanoma ilgiau gyventume.“ Dėl to ištremiamas iš būrio ir tampa Atstumtuoju. Džonataną traukia platesni horizontai, jis siekia išsiveržti iš monotoniško beprasmybės rato. Ir jam tai pavyksta.
Likęs vienas, nelauktai pakviečiamas į „skrydžio entuziastų“ bendruomenę, kur toliau mokosi skraidyti. Ryšys tarp patyrusio mokytojo ir darbštaus mokinio palyginamas su Dievo ir žmogaus santykiu. (Autorius įsitikinęs, kad Dievas ir žmogus turi „kažką bendro“, kas gali padėti užmegzti tvirtą ir amžiną ryšį.) Tačiau neįmanoma ilgai tobulėti vien būnant mokiniu. Brandai būtina pačiam tapti mokytoju, dalintis tuo, ką gavai.
Tobulas skrydis, pasiektas didelėmis pastangomis ir nuolatiniu darbu, tampa neriboto džiaugsmo šaltiniu, galinčiu suteikti išsivadavimą: „Mes galime išsivaduoti iš nežinojimo, galime tapti didžiai protingomis būtybėmis, kurios pasieks tobulumo, išminties ir meistriškumo. Mes galime būti laisvi! Mes galime išmokti skraidyti!“
Ši istorija skirta, galima sakyti, kiekvienam skaitytojui. Mat autorius savo alegorinę apysaką dedikavo „tikrajam Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai, gyvenančiam kiekviename iš mūsų“. Knyga pristatoma, kaip skiriama žmonėms, kurie supranta, jog gyvenimas ir pasaulis – toli gražu ne vien tai, ką regi akys, kurie klauso savo širdies, mėgaujasi tobulybės siekimu.“
Ievos Kazokaitės, šiuo metu dirbančios administratore, paskutinė skaityta knyga – Igno Šeiniaus* „Siegfried Immerselbe atsinaujina“.
„Pasižiūrėjusi Teatrono (teatro trupė) spektaklį „Zygfrydas“ (rež. Gildas Aleksa) sužinojau, kad tai – pranašiškas lietuviškas mokslinės fantastikos romanas, pradėtas rašyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (išleistas 1934 m.). Pasirodė labai netikėta kombinacija, apie kurią nebuvau girdėjusi, todėl susigundžiau paskaityti.
Tai istorija apie pagyvenusį antropologijos profesorių, kuris nusprendžia atlikti atjauninimo procedūrą, kad galėtų dar ilgus metus užimti aukštą poziciją Vokietijos politinėje santvarkoje. Po atsinaujinimo operacijos Zygfrydas atsibunda žydu (atjaunėjęs ir žydiškais bruožais apdovanotas), taigi knygoje kartu su juo keliami ne tik fizinio, bet ir ideologinio pokyčio klausimai. Rekomenduočiau visiems, kurie ieško netikėto atradimo lietuvių literatų su stipriu satyros prieskoniu.“
O ką skaitote jūs?
Bus daugiau.
* Ignas Šeinius – lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas.
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
