Tenai tarp uosių moteris plovėsi galvą. Rūgštaus muilo burbulai tekėjo juodų plaukų sruogomis. Kietos, sutrūkusios odos grioveliai ėmė minkštėti nuo gaivinančio ežero vandens. Užmirštas grožio eliksyras. Paskubomis ant pakaušio užsipylė suplaktą kiaušinį. Žvilgčiodama į tuščią kiemą, nervingai glostė geltoną tyrę. Išgirdusi sunkias vyro pėdas, stvėrė už samčio užsipilti paskutinių minkšto vandens saujų. Reikėjo kuo greičiau nuplauti lipnų trynį. Jis negalėjo viso to pamatyti. Kol vyras įžengė į trobą, moteris jau stovėjo prie pečiaus. Surišta kasa apgavo ilgų atodūsių valdovą. Ji buvo ten, kur ir buvo jos vieta.
Kitoje kelio pusėje traktorius taip garsiai arė lauką, kad nesigirdėjo prie tvoros viena kitai rėkiančių bobučių balsų. Mūriniame name buvo labai šalta, nors virtuvėje dar stovėjo krosnis. Baigė irti, bet vis tiek dar buvo galima išsivirti šiokios tokios buizos. Auskaruota marti ruošė dviejų patiekalų pietus. Tenai neužteko jau tik baltintos sriubos. Reikėjo bent maltinį iškepti. Moteris apvertusi keptuvėje riebaluotą mėsą nubėgo į kiemą nuo virvės nutrūkusios karvės pririšti. Stvėrusi akmenį nuo netvarkingai suvažinėto kiemo, paskubėjo įkalti moliu aplipusį kuolą. Nesidairydama grįžo į virtuvę. Laiku spėjo puodą nukelti. Dar kelios sekundės ir visos kruopos būtų išbėgusios ant vyro rankomis nutiesto linoleumo.
Už keliasdešimties klevų daugiaaukščio penktame aukšte stovėjo raudonplaukė. Laikė rankas lyg norėtų save apsikabinti. Ant riešo išniro juoda tatuiruotė. Ji nieko nelaukė. Virtuvėje nekepė, negruzdėjo orkaitėje pašauta skarda su maistu. Nesimatė nei dulkės. Viskas nepaprastai šaukė švara. Čia trūko tik šviežių gėlių, kurias kas vakarą parnešdavo jos vyras. Kiekvieną kartą saulei nusileidus už margaspalvių žiedlapių švelnumo išnirdavo jo veidas. Tamsūs plaukai ir juodos akys, kurių gelmę pabrėždavo tankiai sudygusi barzda. Veidas dirbtinai šypsojosi. Ir vieno, ir kito. Jauna moteris nuleido akis ir leido jam peržengti namų slenkstį. Prasidėjo krūpčiojimai, piktas lakuotų batų trepsėjimas. Praskleidė švarku aplipusias rankas, lyg išalkęs paukštis, o ji ramiai sėdėjo savo numylėtame fotelyje. Nubraukė nosyje sublizgusį auskarą ir leido jam plasnoti. Akių abejingume atsispindėjo jos šeimos moterų kartos. Žydrume nesimatė įsisiautėjusio vanago snapo. Ji žvelgė į moteris, kurios gyveno kitame laike. Dvi iš jų taikėsi su svetimais gyvenimais. Trečioji, nebijodama akis draskančių nagų, atsistojo ir išėjo gyventi savo gyvenimą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
