Koridorius buvo ilgas ir šviesus. Aukštas lubas dengė akinančio baltumo šviestuvai. Ant vienos sienos buvo pasėti dideli langai, o ant kitos – kelios poros durų, už kurių buvo nemažos patalpos su stalais ir kėdėmis. Visa tai priminė tipišką mokyklos paveikslą, tačiau jis kažkuo skyrėsi nuo kitų.
Ant ilgų palangių sėdėjo jaunimas. Jie dar nespėjo įžengti į paauglystę, o elgėsi taip, tarsi jiems būtų gerokai per šešiolika metų. Toli gražu. Šnekučiavosi, juokėsi, apkalbinėjo. Mergaičių žvilgsniai pakrypdavo į netoliese susispietusių berniukų ratą. Tos „geriausios“ klasėje norėjo patraukti klasės gražuolių dėmesį. Lengvai užšokusios ant palangės, atsisėdo. „Supdamos velniukus“, ėmė kikenti. Aristokratiškai pirštais šukuodamos plaukus, užmesdavo akis į čia pat prie radiatoriaus prisiglaudusią mergaitę. Jos kuprinė buvo prikimšta įvairiausių knygų: storulė „Istorija“, naujas lietuvių kalbos vadovėlis, geografijos atlasas. Tarp jų įspraustos kelios bibliotekoje pasiskolintos knygutės paaugliams, septyni sąsiuviniai, pilka pieštukinė. Nieko neįprasta. Tipiškas moksleivio krepšys, kaip jie sakydavo. Rankoje laikė atverstą biologijos sąsiuvinį. Susikaupusi kartojo praeitos savaitės konspektus. Taip ji darydavo prieš kiekvieną naują pamoką. Kruopščiai ruošėsi pamokoms, stengėsi įsiminti visas išgirstas ar perskaitytas žinias. Dažniausiai jai tekdavo atsakinėti pamokos pradžioje. Ek, didelė klasės mokinių dalis nesikartojo paskutinių temų ir, nuleidusi galvas, laukdavo, kada mokytoja pašauks atsakinėti tuos geriausius. Ne, vienetų ji nerašydavo. Mokytoja nematė prasmės kiekvieną kartą rašyti „kuolo“. Atseit, tai nieko gero. Nulis motyvacijos. O juk nepaliks toje pačioje klasėje turtingų tėvų vaikų. Nemalonę galima užsitraukti labai greitai, o juk nesinorėjo prarasti pagrindinių mokyklos rėmėjų. Teko šypsotis akis draskantiems neklaužadoms.
Mergaitė savo išvaizda nesiskyrė nuo bendraamžių. Drabužiai buvo švarūs, išlyginti, tvarkingi. Neatrodė, kad jos namų sienas spaudė nepriteklius. Mama dirbo per tris darbus, o tėvas gyveno savo gyvenimą, tarsi neturėtų nei žmonos, nei dukros. Kartais mergaitė džiaugdavosi, kad neturi brolio ar sesers. Medinėje trobelėje liktų vienui viena su savo mintimis, kuriomis nesidalino su jokia drauge. Tokių ji neturėjo.
Jai baigiant kartoti biologijos medžiagą, mokykloje suskambo skambutis. Pagaliau pertrauka pasibaigė. Susikraus daiktus ir eis į klasę sužinoti dar daugiau. Mintys skrajos naujų žinių erdvėmis, sklaidydamos besikartojantį žodį „labdarinė“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
