Scena braškėjo nuo ją trypiančių pėdų. Lėtas šokis nepalengvino laikomos naštos. Juodų suknelių bangavimas liejosi su gilios scenos juoduma. Vienas, du, trys. Horoskopas pranašavo, kad „grožis ir jausmai gali sulaukti netikėto palaikymo, o derėtis su velniu pavojinga, net jei šio taika gera“. Scenos personoms reikėjo nepaprastai susikaupti ir nežiūrėti į degančius šešėlius, kurių kūnus dengė susirūstinę žiūrovų veidai.
Aisčio pirštai prilipo prie pianino klavišų. Žiūrint į jį iš šono ir iš pakankamai arti buvo galima pajausti susigyvenimą su paties nudrožta gyvenimo penkline. Neeilinis balsas skverbėsi į klausytojų ausis, nebandydamas nei kam nors patikti ar įtikti. Tai buvo jo noras dainuoti visa siela. Vienas, du. Tyla salėje buvo garsesnė už jo atliktą dainą. Drąsiai pasižiūrėjęs į svetimus veidus nusišypsojo, nusilenkė ir išeidamas apsikabino užuolaidą. Scenine energija prisirpęs audinys padėjo nusivalyti blogą energiją ir išsinešti tik gerąją, padėsiančią parašyti dar vieną dainą. Ir trečią. Ir dešimtą.
Smulkaus sudėjimo mergaitė išėjo poemos deklamuoti. „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?“ Vienas. Balsas sudrebėjo, nutilo. Nusvirusi ranka ėmė drebėti. Žiūrovų akys burbėjo taip, lyg niekada gyvenime nebūtų suklydusios, suklupusios ir norėjusios atsikelti kito žmogaus pagalba. Mergaitė nusikosėjo ir tęsė tai, ką pradėjo. Užkulisiai sujudėjo, atsiduso, nusiuntė šilumos skersvėjį. „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Kaštoninių plaukų asmenybė skėsčiojo rankomis, kurdama nuosavą ir dangų, ir rojų. Visi jie žiūrėjo ir tikėjosi patekti į jos dvasią – tik jos dangų ir rojų. „Derėtis su velniu nevalia, – rėkė jos begarsė krūtinė. –Nepasiduok blogam tarp šimto gerų“. Stiklinių akių gylyje kaupėsi stiprybė, jėga ir atstumas. Atstumas į gyvenimą.
Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau. Nejaučiau į delnus įstrigusių nagų skausmo. Palaikymas buvo stipresnis už pratekėjusį kraują. Širdis džiūgavo už tuos, kurie stovėjo scenoje su nukirptais marionečių siūlais. Niekas jų netampė kairėn ar dešinėn, nekilnojo taip, kaip grojo muzika, neklupo ant kelių, nenuleido nosies. Išliko žmogumi. Nuo pradžios iki galo. Ištuštėjusi salė paliko milijonus scenoje atgulusių dulkių. Priartėjusi prie jų papūčiau lyg pienės pūką. Lėtai linguodamos žemyn nusileido kitoje, kadaise stovėjusio pianino vietoje. Viskas jau buvo. Atskrido ir nuskrido. Atėjo ir nuėjo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
