Kai žvelgiu į Lietuvą, prieš akis iškyla begalė įdomių vietų, o atmintyje – daug istorijų iš tolimos ir naujesnės istorijos. Šį kartą devynmečio vaiko istorija, o tiksliau jos nuotrupos, atkurtos iš antkapinio paminklo ir prieškarinių laikraščių.
Mažasis aviacijos entuziastas
Senas kapines lankome ne tik norėdami aplankyti artimųjų kapus. Tai dažnai yra tikri „meno sodai“, kuriuose galima pasivaikščioti, pasigrožėti istoriniais antkapiais, didingomis skulptūromis, perskaityti užrašus, primenančius buvusius gyventojus. Bevaikščiodami įprastai skaitome paprastus žodžius, tačiau būna, kad perskaityta inskripcija sužadina gilesnį pamąstymą ar nukelia į ankstesnius laikus. 2013 m., inventorizacijos, kurią atliko Varšuvos kardinolo Stefano Višynskio (Stefan Wyszyński) universiteto Meno istorijos institutas, metu Rasų kapinėse aptikau antkapį su nepaprastai įdomiu ir mįslingu įrašu – jis priminė dramatišką XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios įvykį Vilniuje. Grįžusi į Varšuvą, puoliau studijuoti tarpukario vilnietiškus laikraščius. Tikėjausi juose rasti daugiau informacijos apie šį nelaimingą atsitikimą. Ir man pavyko. Bet pradėkime nuo pradžių.
Vilniaus Rasų kapinėse yra nedidelis antkapis su įdomiu įrašu, skirtu devynerių metų berniukui Slavekui, tragiškai žuvusiam ant Trijų Kryžių kalno 1934 m. gegužės 31 d. Sławuś Ottowicz – toks buvo jo vardas ir pavardė. Antkapyje yra taip pat žodžiai: „Mažajam lenkų aviacijos entuziastui šį paminklą pastatė Parubaneko[1] lakūnai.“
Kas tuomet atsitiko? „Tragiška nelaimė Trijų Kryžių kalne“, – rašė „Kurjer Wileński“ 1934 m. birželio 1 d., praėjus dviem dienoms po tragedijos, – po užgriuvusiomis žemėmis žuvo devynmetis berniukas. Apie 18 val. žaisdamas su draugais mažasis Slavekas, vaistinės Didžiojoje gatvėje savininko sūnus, pasislėpė duobėje, buvusioje Bernardinų sodo pakraštyje. Staiga jį užgriuvo didelis žemės luitas. Išsigandę draugai išsibėgiojo. Nepaisant skubios pagalbos, kurią suteikė oro uosto kareiviai, iš tolo pamatę šį nelaimingą atsitikimą, berniuko gyvybės išgelbėti nepavyko. Dirbtinis kvėpavimas buvo atliktas dar Bernardinų sode, tačiau tai nepadėjo. Atvykęs greitosios medicinos pagalbos gydytojas vietoje konstatavo vaiko mirtį.
Berniuko kūnas buvo nuvežtas į Šv. Jokūbo ligoninę ir padėtas į morgą, kur netrukus atvyko ir Slaveko tėvas. Berniukas palaidotas Rasų kapinėse. Pasakojama, kad iš pradžių ant paminklo, po inskripcija, už stiklo dar buvusi vaiko nuotrauka ir raštelis:
„Slavekas, Konarskio mokyklos mokinys, gyvas palaidotas po žeme Trijų Kryžių kalne, yra šio kalno pertvarkymo auka. Nepaprasto intelekto, gerumo ir patriotizmo vaikas. Jo atminimas niekada neišblės. Pagarba tau, Slavekai, tebūnie tau lengva ši žemė, kurią taip mylėjai.“
Antkapinis kryžius neišliko, yra tik ketaus tvoros fragmentai ir keli cokoliukai. Kapas apaugęs samanomis ir kerpėmis.
Jau nesužinosime, kodėl paminklą pastatė tuometiniai Vilniaus oro uosto kareiviai. Nežinome, kodėl įraše teigiama, kad berniukas buvo aviacijos entuziastas. Ar jį jau tuomet žavėjo lėktuvai? Galbūt jis lankydavosi oro uoste stebėti jų kylančių į dangų? Šiandien į šiuos klausimus jau niekas neatsakys…
[1] Parubanekas (lenk. Porubanek) – Vilniaus rajonas, šiandien vadinamas Kirtimais. Jame buvo ir yra oro uostas. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios čia tris kartus per savaitę iš Varšuvos atskrisdavo lėktuvas. Buvo įrengtas asfaltuotas takas lėktuvams nusileisti.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
K. Węglickos nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
