Darnaus ir prasmingo santykio paieškos Sapiegų rūmuose Vilniuje

0

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl

Daug metų eidama L. Sapiegos gatve Vilniuje, matydavau virš tvoros kyšančius rūmų stogus. Senais laikais teritorija buvo uždaryta, nes priklausė kariniam miesteliui, o nepriklausomybės laikais jau buvo galima pažvelgti į rūmus iš arčiau. Tačiau vaizdas buvo nekoks. Pastatas buvo nugyventas, pasikeitęs, o per pastaruosius tris dešimtmečius stūksojo visiškai tuščias, apgriuvęs ir apleistas. Gaila, kad tiek laiko rūmai buvo „mėtomi” iš rankų į rankas, privatizuojami, neprivatizuojami, atkuriami ir pamirštami… Tačiau pagaliau, po kruopščių tyrimų, ilgų restauravimo darbų atėjo laikas, kai rūmuose vėl girdimas šurmulys.

LDK didikų Sapiegų rūmai priklausė barokiniam architektūros ansambliui, kaip ir Trinitorių vienuolynas, bažnyčia, barokinis parkas su oranžerija. Tai vieni gražiausių autentiškų pastatų buvusioje LDK teritorijoje. Tokių unikalių baroko epochos architektūros ansamblių regione (dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje) išliko vos keli. Ir jeigu rūmai pagaliau sutvarkyti, tai senojo Sapiegų barokinio parko šalia jų likimas vis dar popieriuose. Jau buvo suplanuotas barokinio parko atstatymas, tačiau po viešų svarstymų su bendruomene, projektas buvo peržiūrėtas ir pasirinkta nuosaikesnė baroko atkūrimo kryptis, pavadinta šiaurietiškai santūriu baroku… Tiesa, šiame parke augo ir seniausia Vilniaus liepa, kuriai buvo virš 300 metų. Ji buvo vienintelis medis, menantis Sapiegų laikus. Deja, 2023 metų vėtra ją nulaužė…


Mažasis Vilniaus Versalis

Tačiau grįžkime į pačią pradžią, kai Kazimieras Jonas Sapiega, LDK didikas, Lietuvos didysis etmonas1 1689–1692 metais pasistatė užmiesčio rezidenciją. Teigiama, kad rūmų fundatorius ją statėsi kaip karališkąją vasaros rezidenciją, nes tikėjosi tapti Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Deja, juo netapo. Tačiau vasaros rezidencija įgavo mažojo Versalio vardą2 ir tapo vienu iš unikalaus baroko šedevrų. Net ir didysis Sapiegų rūmų valgomasis buvo didžiausia menė LDK teritorijoje. Tokio dydžio menės nebuvo net Valdovų rūmuose, o savo puošnumu beveik prilygo Vilanovo rūmams Varšuvoje, kuriuos mėgo tuometinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Jonas Sobieskis.

Šie prabangūs rūmai buvo pastatyti pagal italo, karališkosios tarnybos pulkininko, inžinierius Giovannio Battistos Fredianio projektą. G. B. Frediani buvo žinomas Vilniuje, kur projektavo ne vieną objektą: jis buvo vienas iš Pažaislio vienuolyno ansamblio, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektų. Jis taip pat projektavo ir statė tiltą per Nerį Vilniuje (toje vietoje, kur dabar yra Žaliasis tiltas), tačiau tas projektas buvo nesėkmingas, o visa istorija pavadinta skandalinga3.

K. J. Sapiega siekė visus nustebinti savo rezidencija, todėl kurti ištaigingą dekorą patikėjo skulptoriui ir architektui Giovanniui Pietro Perčiui bei italų tapytojui Mikelandželui Paloniui. G. P. Pertis buvo žinomas Vilniuje, kur praleido didžiąją dalį savo gyvenimo ir čia mirė. Žymiausias jo kūrinys – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjero dekoravimas stiuko lipdiniais. Dar jis suprojektavo Viešpaties Jėzaus bažnyčią, dekoravo Sluškų rūmus, prisidėjo prie Pažaislio vienuolyno pastatų ansamblio ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios dekoravimo. Tapytojas Mikelandželas Palonis taip pat prisidėjo prie K. J. Sapiegos noro turėti išskirtinius rūmus ir jos galerijos sienas papuošė pirmosiomis pasaulietinės tematikos freskomis Lietuvoje. Šio menininko freskos puošia ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią, Pažaislio vienuolyną, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Krasinskių, Vilanovo rūmus bei Bielianų kamandulių vienuolyną Varšuvoje, Turino Šv. Lauryno bažnyčią.

Kilus nesutarimams tarp LDK didikų Sapiegų ir bajoriškos opozicijos, 1700 m. įvyko Valkininkų mūšis4, po kurio rūmus nusiaubė konfederacijos bajorai: pastatai buvo suniokoti, rūmuose buvę paveikslai sukapoti. Vėliau Sapiegos kompleksą laikinai išnuomojo Mozyriaus pastalininkienei Sofijai Bagdzevičiūtei Jablonskienei, o po rūmų statytojo mirties rūmus paveldėjo jo jauniausias sūnus, Lietuvos didysis maršalka Aleksandras Povilas Sapiega. Eilę metų rūmus valdė Sapiegos, vėliau juos nusipirko LDK ir Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, pulkininkas Juozapas Dominykas Kosakovskis. 1808 metais už 10 tūkst. sidabro rublių rūmus nupirko carinė valdžia ir pertvarkė į karo ligoninę. Vėlesniais metais rūmai vis buvo perstatinėjami, pritaikant juos naujiems poreikiams. Juose veikė ir kadetų korpusas, ir Stepono Batoro universitetinė ligoninė, ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vilniaus ligoninė Antrojo pasaulinio karo metu, ir Vilniaus pėstininkų karo mokykla, vėl karo ligoninė, kol galiausiai į senąsias patalpas buvo grąžinta pėstininkų karo mokykla, kuri veikė iki 1991 metų.


Šiuolaikiškas barokinių rūmų gyvenimas

Nepriklausomos Lietuvos metais rūmai ėjo iš rankų į rankas, buvo ruošiami restauravimo projektai. Nuo 2018 metų rūmai perduoti Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) ir atveria duris lankytojams.

Nežiūrint į tai, kad Sapiegų rūmai dabar yra kuruojami Šiuolaikinio meno centro, tai nebus dar vienas ŠMC. Šiuolaikiniuose Sapiegų rūmuose bus galima susipažinti su rūmų istorija, archeologų atradimais, restauratorių darbu. Rūmų veikla bus nukreipta į šiuolaikines ir paveldo temas, daug dėmesio skiriama pažintinėms, edukacinėms veikloms, kultūroje mažiau dalyvaujančių grupių poreikiams. Lankytojai turės galimybę susitikti su šiuolaikinio meno, literatūros, muzikos, kino kūrėjais, domėtis rūmų, jų aplinkos istorija. Tam rūmuose įrengtos koncertų, konferencijų, vaizdo kūrinių peržiūrų salės, laikinoms, pastovioms parodoms, bei edukaciniams užsiėmimams pritaikytos erdvės. Veiks kavinė. Patalpos pritaikytos neįgaliesiems.

Oficialus Sapiegų rūmų atidarymo savaitgalis numatytas 2024 m. balandžio 12–14 dienomis. Rūmai atsivers su tarptautine šiuolaikinio meno paroda „Užuovėja“, kurios pavadinimas lyg ir pasiskolintas iš pačių rūmų: virš pagrindinio įėjimo į rūmus yra XVII amžiaus marmurinė plokštė5, kurioje lotynų kalba parašyta, kad tai vieta, kurioje gali pailsėti iš karo grįžę kariai. Parodoje bus eksponuojami ir istoriniai dokumentai. Šiuo metu, iki kovo 11 dienos, vyksta ekskursijos, skirtos rūmų pristatymui, tačiau į jas reikia registruotis, o laisvų vietų beveik nebelikę (registraciją rasite čia: https://sapiegurumai.lt/registracija-i-ekskursijas/).

Šiuolaikiniam meno centrui, sėkmingai veikiančiai šiuolaikinio meno institucijai, patikėtas Sapiegų rūmų kuravimas, turėjo būti nemažas iššūkis. Reikėjo juos suremontuoti, pritaikyti veikloms, sukurti instituciją bei viziją. Nėra paprasta įsivaizduoti, kaip dera baroko epochos perlas ir šiuolaikinis menas, tačiau ŠMC turi savo veiklos rūmuose matymą, filosofiją, kaip galima sujungti šiuos dalykus. Kai pernai buvo pristatoma ŠMC veiklos vizija Sapiegų rūmuose, ji skambėjo kiek sudėtingai, tačiau suintrigavo. Pasitikėkime profesionalais ir sulaukę pirmųjų parodų, savo akimis pamatysime, kaip šiuolaikinis menas susipina su praeitimi.

1 Etmonas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vyriausiasis vadas, Abiejų Tautų Respublikos ministras.

2 Versalio rūmai Prancūzijoje tais laikais buvo prabangos etalonas.

3 1655 m. Vilniuje, buvo sudegintas tiltas per Nerį ir jį atstatyti nuspręsta tik po 15 metų. Buvo paskaičiuota, kad tiltas turėtų kainuoti apie 7 000 auksinių. Buvo nupirkta mediena, parengtas projektas, tačiau italas, karališkosios tarnybos pulkininkas, inžinierius Džovanis Batista Fredianis pasiūlė naują tilto modelį – naujoviškos, dar niekur neregėtos konstrukcijos modelį, kuris turėjo būti labai tvirtas ir kainuotų tik 6 000 auksinių. Tačiau kai kuriuose šaltiniuose kalbama, kad istorija baigėsi skandalingai. 1674 metais, tilto statybai einant į pabaigą, prasidėjus atodrėkiui Neries vanduo pakilo ir kartu su pajudėjusiais ledais išjudino gremėzdiškąjį tiltą, kuris su negirdėtu triukšmu įvirto į upę: liko tik akmeninės atramos. Miestui ši nevykusi statyba kainavo ne 7 000, o 20 000 auksinių. Mat Fredianis, vos pradėjęs statybas, vis reikalavo papildomų asignavimų…

4 Valkininkų mūšis įvyko 1700 m. lapkričio 18 d. tarp Sapiegų giminės ir Valkininkų konfederaciją sudariusių LDK bajorų, laukuose tarp Valkininkų ir Lieponių karčemos. 1694–1697 metais prasidėję atviri nesutarimai tarp LDK didikų Sapiegų ir bajoriškos opozicijos apogėjų pasiekė 1697 m., kada buvo priimtas „teisių sulyginimo“ (koekvacijos) įstatymas, juo buvo susiaurintos Sapiegų turėtų LDK didžiojo etmono ir iždininko urėdų teisės. Situaciją dar labiau komplikavo ir naujojo išrinkto ATR valdovo opozicija Sapiegoms. Sąlygos kariniam konfliktui susiformavo, kai Sapiegos atsisakė patenkinti Valkininkų konfederacijos reikalavimus, suformuluotus Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio.

5 Virš portalo išlikusioje marmuro plokštėje įrašyti 1691 metai – faktinė rūmų užbaigimo data, bei lotyniška frazė „Antecollis Magnotum ab antiquo Heroum quies e ruderibus in mollem assurgens. Fessum armis Tranquilla pace tuetur. Anno Dni 1691“ („Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos“).

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia