Žiniasklaidoje neretai pateikiama medžiagos apie tai, kad Lietuvos lenkai jaučiasi nuskriausti, nepatenkinti jų, kaip tautinės mažumos, padėtimi Lietuvoje. Gali atsirasti toks įsitikinimas, kad lenkai ir lietuviai Lietuvoje labai nesutaria, kad šios dvi tautos pešasi, yra priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu. Tikima, kad taip iš dalies yra dėl istorinės praeities. Tačiau kaip į šią situaciją žiūri jaunimas? Ką mano lenkai, gyvenantys Lietuvoje, ar jie tikrai jaučiasi atstumti lietuvių, kaip patys į juos žiūri? Ar bando pritapti prie lietuvių?
Tomašas (Tomas) Šukelovičius, 22 metų vaikinas, gimė ir užaugo netoli Pabradės, miesto, kuriame gyventojų daugumą sudaro tautinės mažumos (remiantis Vikipedija, beveik pusė gyventojų – lenkai, apie ketvirtadalį – lietuviai, beveik penktadalis – rusai, taip pat yra baltarusių, ukrainiečių ir kitų). Pats Tomašas pagal gimimo liudijimą yra baltarusis, pagal pilietybę – lietuvis, o pagal mokyklinį ugdymą ir aplinką – lenkas. Nors jo gimimo liudijime ir parašyta, kad yra baltarusis, pats teigia esantis lenkas – nuo mažens augęs kaip lenkas, šeimoje kalbantis lenkiškai, o baltarusiškai šnekantis tik šiek tiek. Vaikinas studijuoja Kauno technologijos universitete.
Nepaisant to, kad, kaip pats sako, yra lenkas, Tomašas puikiai šneka lietuviškai. Studijuoti pasirinko Lietuvos miestą, kuriame tautinių mažumų yra itin mažai (daugiau nei 90 % – lietuviai). Paklaustas, ką Tomašas mano apie pykčius tarp lietuvių ir lenkų, vaikinas atsako: „Mokydamasis Pabradėje, kur buvo dvi mokyklos – lietuvių ir lenkų, – niekada nemačiau stiprios neapykantos tarp mokinių. Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus žmonės (mokytojai ir kiti) kreipė daugiau dėmesio į tautybę, nors mokiniai niekados neatsiribodavo bendravimu ar kitais gyvenimo aspektais nuo kitos tautybės mokinių.“
Tomašas teigia, kad tarp lietuvių jaučiasi savas – niekada nesijautė jų atstumtas. Vaikinas sako, kad kaip tik „pokalbiai tautybės tema buvo visąlaik įdomūs, kadangi sužinodavau kitų nuomonę.“ Tomašas jaučiasi lietuviškų tradicijų bei gyvenimo būdo dalimi ir teigia, kad vieni iš geriausių jo draugų yra lietuviai.
Vaikinas sako, kad džiaugiasi gyvendamas Lietuvoje ir nieko iš praeities nekeistų. Kaip tik, pasak jo, „gyvenimas čia padėjo išlavinti daug vertybių, kurių kitur gauti tiesiog neįmanoma“.
Beje, vaikinas pabrėžia, kad priklausymas tautinei mažumai turi savų privalumų – jis moka keturias kalbas (lietuvių, lenkų, anglų, rusų), kurių mokydamasis lietuviškoje mokykloje nebūtų išmokęs. Taip pat jis džiaugiasi, kad pažino daug tradicijų ir sužinojo, kaip jas puoselėti.
Šis pokalbis verčia susimąstyti: ar tikrai lietuviai ir lenkai Lietuvoje taip nesutaria? Nors žiniasklaidoje pateikiama įvairios informacijos apie lenkus Lietuvoje, ar tikrai jie visi yra nepatenkinti gyvenimu ten? O galbūt auga nauja tolerantiška karta, mananti, kad tautybė ne tokia svarbi, svarbiau – koks esi žmogus? O galbūt tai gera pamoka, parodanti, kad nereikia apibendrinti, jog visi lenkai ar visi lietuviai yra vienodi – žmonių esama įvairių.
Laima Jancaitė, punskas.pl
