Aukštesnis už pulkininko karinis laipsnis yra brigados generolo ir Juozui Vėbrai jis tikriausiai būtų suteiktas, jeigu nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė nebūtų panaikinta. Vis dėlto šio asmens pasiekimų sąrašas ir taip yra įspūdingas: chemikas, inžinierius, išradėjas, sprogstamųjų ir kvapiųjų medžiagų tyrėjas, karinės amunicijos ekspertas, chemijos mokslų daktaras, profesorius, mokslinių straipsnių ir knygų autorius, Lietuvos kariuomenės savanoris, pulkininkas, Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorijos vadovas, vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadų. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose kurį laiką buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, žymus lietuvybės puoselėtojas Pasaulio lietuvių bendruomenėje. Visą Juozo Vėbros gyvenimo veiklą būtų galima apibūdinti vienu jo sakiniu: „Kiekvienas mokslas geras, bet geriausias tas, kuris moko ginti savo Tėvynę“ („Pulkininkui ir mokslininkui Juozui Vėbrai – 120“).

Juozas Vėbra (1901–1993) gimė Rokiškio rajone, Kamajų valsčiuje, netoli Jūžintų, Gentynių vienkiemyje Jono Vėbros ir Juozapotos Baronaitės-Vėbrienės šeimoje. Tėvai susilaukė ne tik sūnaus Juozo, bet ir dviejų dukterų: Aleksandros bei Teresės. Ūkis buvo didelis – apie 150 hektarų, tačiau 1905 metais vykstant politiniams neramumams Vėbrų šeimai priklausančiuose laukuose buvo surastas nušautas aukštas žandarmerijos pareigūnas. Nors tėvas nebuvo apkaltintas dėl pareigūno mirties, tačiau visos šeimos vos neišvežė į Sibirą. Lietuvoje paliko, bet konfiskavę žemę ir visą turtą, išvarė iš namų. Laimė, kad Rokiškio grafas Pšezdzeckis priėmė juos į vieną iš savo ūkių ir tėvas dirbdamas valdytoju galėjo išmaitinti šeimą. Nors gyvenimas klostėsi nelengvai, tačiau buvo nuspręsta sūnų Juozą, baigusį rusišką pradinę mokyklą, leisti mokytis toliau. Keletą metų J. Vėbra mokėsi Rygos, o paskui trumpai Panevėžio gimnazijoje, nes vyko Pirmasis pasaulinis karas (Jonas Rudokas).
1918 m. pabaigoje Juozas Vėbra, būdamas septyniolikmetis, nusprendžia stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir, pėsčiomis nuo namų įveikęs maždaug šimto kilometrų atstumą, atsiduria Panevėžyje. Ten susitinka su mokslo draugais Leonu ir Juozu Račiūnais ir visi trys vaikinai nuvyksta į Truskavą, kur buvo įsikūręs Panevėžio apsaugos batalionas. 1919 m. vasario mėn. 11 d. jaunieji savanoriai dalyvauja pirmajame savo mūšyje. Kai Lietuvos kariuomenės vadai pastebėjo, jog labai trūksta karininkų, kurie vadovautų naujai susikūrusiems junginiams, buvo išleistas įsakymas, jog į Kauno karo mokyklą iš fronto linijų būtų atsiųsti mokytis jaunuoliai, baigę ne mažiau kaip šešias gimnazijos klases. Taigi Juozas Vėbra ir Leonas Račiūnas 1919 m. kovo mėnesį atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę ir sėkmingai tų pačių metų liepos 6 d. baigę mokslus tapo Kauno karo mokyklos pirmosios laidos absolventais, jiems buvo suteiktas pirmasis karininko laipsnis. Jaunasis karininkas J. Vėbra Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo Aukštaitijoje, net prie Dauguvos, ir Dzūkijoje ties Lazdijais, Seirijais, Vieviu (Liuda Dagytė).
Juozo Vėbros gabumus mokslui ir norą tobulintis liudija jo studijos, kurias jis rinkosi gana kritiškai save įvertinęs. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, 1921 m. jaunus karininkus buvo nuspręsta siųsti mokytis į užsienio karo mokyklas. Istorijos tyrėjas J. Rudokas apie tai pateikia gana įdomius faktus: „Prieš tai buvo surengtas norinčiųjų mokytis užsienyje konkursas, kurio reikalavimai nebuvo dideli (matematika, kalbų mokėjimas pagal gimnazijos kursą), bet iš 7 kandidatų tik 2 buvo pripažinti tinkamais: Kazys Grinius, būsimojo Lietuvos prezidento sūnus, ir J. Vėbra. Pastarajam buvo pasiūlyta mokytis Paryžiaus karo akademijoje, bet šis tokia perspektyva nesusigundė: „Akademija paprastai ruošia generolus, o aš mažo ūgio, neturiu iškalbos – koks iš manęs bus generolas?..“ Juozas Vėbra pasirinko mokslus Fontenblo artilerijos karo mokykloje ir per dvejus metus juos baigė. Grįžęs į Lietuvą 1923 m. tęsė karo tarnybą, mokėsi Aukštuosiuose karininkų kursuose, tuo pat metu juose ir dėstė remdamasis žiniomis, sukauptomis Prancūzijoje, eksternu baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir įstojo studijuoti į Lietuvos universitetą, kuriame mokėsi dvejus metus. 1925–1930 m. Juozas Vėbra antrą kartą studijavo Prancūzijoje, Tulūzos universitete įgijo chemijos mokslų daktaro laipsnį.
Studijuodamas Tulūzoje, J. Vėbra kurį laiką iš savo lėšų išlaikė tame pačiame mieste besimokiusią seserį Teresę. 1928 m. Juozas Vėbra vedė Anastaziją Račiūnaitę, savo jaunystės draugo Leono Račiūno seserį. Vėliau Teresė Vėbraitė tapo L. Račiūno žmona. Draugus susiejo dviguba giminystė. 1929 m. Tulūzos merijoje buvo užregistruota ten gimusi Vėbrų dukrelė Silvija Kristina. Apie darnius santykius šeimoje liudija ir tas faktas, kad mokslų daktaro disertaciją J. Vėbra dedikavo ne tik savo žymiems profesoriams, iš kurių vienas, Polis Sabatjė, buvo Nobelio premijos laureatas. Kaip pabrėžia J. Rudokas: „Tačiau įdomiausia dedikacija užrašyta ranka disertacijos egzemplioriuje, pažymėtame Nr. 1. Ji skamba kiek neįprastai: „Mielasis Nastučiuk, štai pirmasis egz. darbelio, kuris daugiau priklauso Tau negu man, Tu daugiau vargai, iš jo daugiau džiaugeisi negu aš. Tik netiksli visuomenės santvarka privertė mane vieną jį pasirašyti, Tu man už tai atleisi.“ Anastazija Vėbrienė buvo baigusi Lietuvos universitetą ir skatino vyrą siekti mokslo aukštumų. Iš Prancūzijos į Lietuvą Vėbrų šeima grįžo 1930 m. ir netrukus vienas po kito gimė du sūnūs – Edvardas ir Aristidas. Norėdamas, kad vaikai augtų savuose namuose, apsupti vaizdingos gamtos, Juozas Vėbra paėmęs paskolą nupirko anksčiau bajorams Moravskiams priklausiusį Jundeliškių dvarą netoli Birštono, užveisė ten didžiulį sodą. Paaugę vaikai Jundeliškėse lankė pradžios mokyklą.
Puikiai išsilavinusiam kariškiui ir mokslininkui Juozui Vėbrai laikotarpis nuo 1930 iki 1940 m. buvo kupinas vilčių ir darbų, jo veikla vystėsi keliomis kryptimis. Jis drauge su kitais Krašto apsaugos Ginklavimo valdybos nariais inicijavo Tyrimų laboratorijos Kaune statybą, kuri vėliau įrengta pagal geriausius pavyzdžius Europoje. Statant bei įrengiant laboratorijos pastatą (architektas Vytautas Ladsbergis-Žemkalnis, darbų rangovas Jechielis Kaplanas), kariškių komisija ir laboratorijos vadovas J. Vėbra, turėjęs chemiko-inžinieriaus aukštąjį išsilavinimą, pateikė nemažai pasiūlymų, taip pat reikalavo, jog darbų kokybė būtų nepriekaištinga (Audronė Veilentienė).

Tyrimų laboratorijos varinis indas
Įrengus pastatą, labai atsakingai buvo pasirenkami ir darbuotojai: svarbiausios būdavę kandidato žinios, noras tobulėti, patikimumas, nes laboratorija buvo įtraukta į valstybės slaptų karinių objektų sąrašą. Kaip teigia Kauno technologijos universiteto profesorius Romualdas Baltrušis, visos durys buvo rakinamos trimis skirtingais užraktais ir visi trys raktai laikomi atskirai, o visraktį nuo visų durų turėjęs vadovas J. Vėbra („Istorinės laboratorijos įkūrėjų lemtis“). Tiek laboratorijos vadovas Juozas Vėbra, tiek ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos viršininkas Pranas Lesauskis vyresnybės pasitikėjimą buvo įgiję dėl sugebėjimo tiksliai įvertinti ginkluotės kokybę ir sėkmingai vesti derybas perkant užsienio šalyse Lietuvos kariuomenei ginklus – tai įgalindavo sutaupyti dešimtis tūkstančių litų. Trečioji sritis, kurioje J. Vėbra darbavosi, tai mokslinis tiriamasis darbas, Tyrimų laboratorijoje sukaupta patirtis labai pravertė ateityje.
(Bus daugiau)
Parengė Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl