Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Motina Magdalena Marčiukaitytė-Bartoševičienė (1893–1979) buvo aukšto ūgio, šviesiaplaukė ir labai gero, švelnaus būdo. Gimė ji Gelčių kaime (netoli Gudelių ir Igliaukos, Marijampolės apskrityje) ūkininkų šeimoje. Buvo baigusi Gudelių parapinę mokyklą, giliai tikinti, turėjo gražų balsą ir giedojo bažnyčios chore. Šeima gyveno gana pasiturinčiai, buvo stengiamasi, kiek galint, išmokslinti vaikus. Mamos brolis, Jonas Marčiukaitis, mokėsi gimnazijoje Vilniuje. Kartą per atostogas parsivežė pasisvečiuoti draugą, su kuriuo kartu mokėsi. Tai buvo Adomas Dominykas Bartoševičius… Mama, atitekėjusi labai jauna į Panemunio dvarą, vokiečių kilmės anytai Anai Albanti-Bartoševičienei nepataikavo, rado būdą, kaip sutarti su vyro motina ir išlikti savimi, išsaugoti lietuvybę. Senelis Vaclovas mano mamą labai mylėjo, džiaugėsi sūnaus pasirinkimu, nors mama nebuvo bajoraitė. Marčiai kartais jis būdavo net palankesnis negu savo dukterims. Galbūt todėl, kad mano mama buvo žolininkė ir pasiryžusi bet kada padėti kiekvienam, kam reikėjo pagalbos. Senelis mamai buvo padovanojęs auksinį laikrodį, gražių drabužių. Deja, senelis mirė, tik trumpai tepasidžiaugęs pirmąja anūkėle, mano vyriausia seserimi Jadvyga.
Apie mamos brolio Jono ir tėvelio sesers Jadvygos Marčiukaičių šeimą jau pasakojau. Mama turėjo dar brolį Antaną, kuriam tėvai buvo palikę tėviškę Guobių kaime, tačiau Antanas su žmona buvo mokytojai ir tėvų ūkyje negyveno. Nežinau, ar nuomojo žemę, ar buvo pardavę, bet su žmona mokytojavo Marijampolėje. Antano šeimą išvežė į tremtį 1941 metų birželį. Negrįžo nei jis, nei žmona. Jauniausias mamos brolis Juozas Marčiukaitis buvo neįgalus, bet turėjo menininko sielą ir rankas. Jis iš medžio galėjo padaryti bet ką, ko tik kas paprašydavo: skulptūrą ar žaislą, langines ar namų apyvokos rakandą. Po savo tėvų mirties Juozas Marčiukaitis gyveno mūsų namuose Panemunyje, ir smagu, kad mano tėvas sutiko, jog šeimos nesukūręs Juozas Marčiukaitis likęs vienišas glaustųsi prie savųjų. Mirė dėdė Juozas gana jaunas, bet jo padarytos langinės puošė mūsų namus iki pat gaisro.
Mama turėjo dvi seseris – Oną ir Viktoriją. Viktorija atitekėjo į Pelėsiškių kaimą netoli Nemajūnų. Ji su savo vyru Kaziu Konstantinavičiumi susilaukė 5 vaikų. Jų vardai buvo: Viktoras, Ona, dvyniai Antanas ir Antanina, bei Vaclovas. Konstantinavičiai buvo mano krikšto tėvai ir ne kartą esu gavusi iš jų dovanų. Teta Viktorija gražiai siuvo, tai net dabar akyse išlikęs gražaus vaikiško paltuko vaizdas, kurį ji man pasiuvo. Dėdė Kazys buvo geras muzikantas, linksmas pokštininkas. Pokario metais Konstantinavičiai rėmė partizanus, užeidavo retkarčiais ir mano brolis Adomas pas juos su bendražygiais. Dažnai rodytis ten negalėjo, nes Konstantinavičių namai, kaip ir kitų mūsų giminių, buvo nuolat sekami. 1946 metais, kai mes slapstėmės, kad neištremtų, mama norėjo palikti mane pas savo seserį Viktoriją, tačiau toji nesutiko manęs priglausti, bijodama, kad neišvežtų jos šeimos. Tąkart mane laikinai priglaudė Nečiūnuose gyvenę Aleksas ir Julija Lakštučiai, pas kuriuos išgyvenau maždaug dvi savaites. Į Būdų kaimą atitekėjusi mamos sesuo Ona Marčiukaitytė-Rukienė pokariu su mumis irgi bijojo bendrauti, net laiškų niekas iš jos šeimos mums nerašydavo, kai mama ir brolis Jonas kalėjo, o mes su seseria Onute buvome ištremtos į Sibirą. Vis dėlto iš mamos pusės buvo daug giminių, kurie nepaisė nieko ir labai palaikė mūsų šeimą tuo sunkiu laikotarpiu – tai Sinkevičiai, Seiliai, Pačėsos, o ypač Blaškevičiai ir Abromavičiai. Mama ir jos brolis Jonas slapstydamiesi rado prieglobstį ir Mielaišupyje už Šilavoto, ir prie Krokialaukio, ir Makrickų kaime netoli Gudelių.
Kaip jau minėjau, mama nuo pat jaunumės buvusi labai gera, mokėjo maloniai bendrauti, visada užjausdavo nelaimės ištiktą, varganai gyvenantį. Mamytė, turėdama septynis savo vaikus, globojo ir motinos netekusį Antanuką Laukaitį, kurio gyvenimas dar pasunkėjo, kai tėvas vedė antrą žmoną, o pamotei posūnis buvo nereikalinga našta. Antanukas prisirišo prie mano mamos, mylėjo kaip tikrą motiną. Kai jis suaugo, mano mama Antanui prieš vestuves nupirko kostiumą, naujus batus – šito jis niekada nepamiršo ir visada susitikęs jai pabučiuodavo ranką. Su Antano vaikais ir anūkais dar ir dabar maloniai pabendrauju nuvykus į tėviškę, kaip ir su kitų krikšto vaikų atžalomis. Pokario metais mums daug padėjo ir Jurgis Laukaitis, atsidėkodamas už mano tėvų gerą širdį. Viena moteris sovietų laikais mamai atsiuntė skarelę net iš JAV, taip ji išreiškė padėką už tai, kad mama jai, neturtingai merginai iš Siponių kaimo, besiruošiančiai išvažiuoti į Ameriką, padovanojo puošnią žalio šilko suknelę. Mamytė mokė mus niekada negailėti kitus sušelpti, dar ir dabar negaliu praeiti pro šalį, nepaaukojus pinigėlio sėdinčiam prie bažnyčios, ar pamačiusi kokį vargetą gatvėje. Negalvoju, kokia buvo to žmogaus praeitis, matau, kad jam sunku dabar.
Vakarais mama ilgokai melsdavosi ir mus prie to pratino. Senelė Ana su mumis nesimelsdavo. Tėtis tuo metu kitame kambaryje skaitydavo laikraštį, dažniausiai lenkišką, bet turėjo ir lietuviškų laikraščių bei knygų. Tėvelis mamai buvo padovanojęs labai gražų Švč. Mergelės Marijos paveikslą, bet pokario metais jis iš mūsų namų dingo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keliaudama vienoje Lenkijos bažnyčioje mačiau tokį patį Marijos atvaizdą. Gaila, neįsidėmėjau bažnyčios pavadinimo, o taip norėčiau dar kartą pamatyti tą paveikslą…
1946 m. metais mūsų šeima slapstėsi nuo išvežimo, kai grįžome, radome degančius namus. Numanėme, kas galėjo padegti, bet nesiaiškinome. Biblioteka degė pusantros paros, įkaitę stogo skardos gabalai lėkė į šalis. Gyvenamasis namas sudegė visiškai. Norėjome apsigyventi klėtyje, bet mama pabijojo, kad neišvežtų į tremtį. Praėjus kiek laiko, mūsų sodyboje buvusį didžiulį prieš karą pastatytą, skarda dengtą kluoną sovietinių pareigūnų įsakymu išardė ir išvežė į Jundeliškes. Ten perstatytame kluone jau laikė iš žmonių atimtus arklius, tapusius kolūkio nuosavybe. Nusavinti buvo ir mūsų ūkio padargai. Metalinę arkliu traukiamą grėbiamąją, kuria mane tėtis dar mažą vežiojo po pievas, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir iširus kolūkiui, gavo moteris, kurią gerai pažinojau. Galbūt, ir dabar jos sodyboje šis senas padargas tebėra.
Po gaisro apsigyvenome Nemajūnuose. Kaimynystėje gyvenusi ir anksčiau pas mus dirbusi Šarkienė buvo priglaudusi dvi mūsų karves, pas ją buvo paslėpta ir mūsų patalynė, drabužiai. Kai stribų siautimas aprimo, ji viską mums grąžino. Labai neturtingai gyveno Šarkienė, bet visiems padėjo kuo galėdama. Mokėjo visiems atleisti ir vargstantį užjausti. Dar prieš karą, prieš tas visas suirutes, kartą atėjusi pas mus ravėti daržų, pamatė lauke išneštas vėdinti sesers Jadvygos išaustas kaišytines lovatieses. Pasigėrėjusi gražiu audėjos darbu, tarė: „Norėčiau ir aš tokios marčios“. Mano tėvas, išgirdęs tokius žodžius, supyko, tačiau kaip jis savo pyktį išreiškė, dabar nebeprisimenu. Šarkienė nuoskaudos širdyje nelaikė ir mūsų šeimai kuo galėdama pokario metais padėjo, nors pačiai gyvenimas taip pat sunkiai klostėsi. Jos sūnų Juozą Šarkų, namie miegojusį „po pečiumi“, stribai tiesiog suvarpė kulkomis, įtarę, kad ten pasislėpęs guli partizanas. Kūnas taip buvo sušaudytas, kad jį išėmė dalimis. Kai iš agentų buvo sužinota, jog Šarkienės dukros vyras yra partizanas, Šarkienę areštavo, baisiai sumušė, bet nieko iš jos neišgavę vis dėlto paleido.
1947 m. mama vėl slapstėsi, nes neišgalėjo atiduoti tiek pyliavų, kiek buvo reikalaujama. Glaudėsi netoli savo tėviškės Makrickų kaime, Marijampolės apskrityje, pas gimines. Po kurio laiko atėjo į Nečiūnus, pas ten gyvenusią dukterį Janiną, kad galėtų pasimatyti su vaikais. Netrukus namus užgriuvo stribai. Mamą suėmė, namus išvertė, paveikslus ir kitus daiktus mėtė ant žemės ir trypė kojomis. Moterys iš baimės negalėjo nė žodžio ištarti, tik meldėsi. Mamą areštavo ir išsivedę uždarė Birštono stribyne. Pasiilgusi mamos, aš, dešimties metų mergaičiukė, pėsčiomis išėjau jos aplankyti. Kelias buvo man gerai žinomas, mat po karo eidavome į Birštoną pirkti duonos. Prie stribų būstinės pamačiau pažįstamą stribą, kilusį iš mano tėviškės. Ėmiau prašyti, kad leistų pasimatyti su mama. Jis vijo mane tolyn sakydamas, kad mama greit pareis. Kai bandžiau dar kažką pasakyti, kiti, ten pat rūkę papirosus stribai, ėmė į mane mėtyti nuorūkas. Spūdinau šalin kaip šunelis ir šito negalėjau pamiršti visą gyvenimą. Ir ne tik šito…
Mama buvo teisiama tame pačiame stribyne. Teismo posėdyje buvome ir mes, jos dukterys – Jadvyga, Janina ir aš, Zita. Birštono prokuroras buvo iš vietinių stribų ir teisiamųjų kančios tik kėlė jo vertę. Vienu momentu teisme neišsilaikiau ir ėmiau verkti sakydama, kad tegul ir mane su mama nuteisia ir paima. Sutriko net teisėja, nors irgi buvo sovietinė, patikima pareigūnė. Tada prokuroras (apie jį dar papasakosiu kalbėdama apie brolį Joną) įsakė sargybiniui išvesti mane iš salės. Sargybinis buvo uolus – ne tik išvedė iš salės, bet ir nustūmė iš antro aukšto nuo laiptų. Kruvina nosim atsidūriau pačiame Birštono centre, Basanavičiaus aikštėje. Truputį paėjus atsisėdau prie kito namo laiptų ir susigūžiau. Priėjo kažkokia moteriškė, pasiūlė duonos, bet aš valgyti nenorėjau. Belaukdama seserų, užmigau. Mamą nuteisė ir išvežė į Šilutės kalėjimą. Ją išvydau tik po kelerių metų. Tas medinis pastatas Birštone, J. Basanavičiaus aikštėje, kur pokario metais buvo įsikūrę stribai, yra išlikęs. Šalia jo dabar pastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams, kuriame yra įamžintas ir mano brolis Adomas Bartaševičius-Narsuolis, ir pusbroliai Jonas Beinaravičius-Vėjas, Juozas Beinaravičius-Gintaras, Vytautas Marčiukaitis-Gediminas.
Maždaug apie 1957 metus, kai grįžo iš tremties sesuo Onutė, mama nusipirko mažą medinį namelį Nemajūnuose ir išsikraustė iš ją priglaudusios Marcinkevičienės. Tai buvo didžiulė laimė po daugiau kaip dešimties metų klajonių vėl turėti savo namus. Mama dirbo kolūkio fermoje, prižiūrėjo veršiukus. Nepamiršo ji ir darbų, kuriuos dar paauglystėje išmoko tėvų namuose: audimo, verpimo, mezgimo. Iki pat brandaus amžiaus rateliu taip plonai ir lygiai suverpdavo vilną, kad iš jos suverptų siūlų buvo galima megzti mezginius mašina. Kartą tokius mamos verpalus, jos pačios ir nudažytus žalia spalva, nunešiau į mezgimo ateljė Kaune, kad man numegztų megztinį. Žinoma, galėjau nusimegzti rankomis pati, bet norėjosi pasipuošti moderniai, kad drabužis atrodytų kaip iš parduotuvės pirktas. Nuėjau aš tuo megztuku vilkėdama į paskaitas technikume. Po paskaitos priėjau prie dėstytojos kažko paklausti, o ji ėmė teirautis, kur aš tokį gražų megztuką pirkau. Dėstytojai didžiuodamasi pasakiau, kad megztukui siūlus suverpė ir nudažė mano mama.
Darbo fermoje mama atsisakė būdama šešiasdešimt devynerių metų, kai gimė sesers Onutės sūnus Arūnas 1962 metais. Pensiją, 12 rublių, mama pradėjo gauti tik 1968 metais, būdama septyniasdešimt penkerių (palyginimui – mano stipendija technikume buvo 45 rubliai). Arus turėjo, sodino daržus, augino kiaules, laikė karvę. Kiekvienais metais prisidžiovindavo vaistažolių – senatvėje, kaip ir jaunystėje, padėdavo visiems, kas tik į ją kreipdavosi. Kartą įšilusi perpūsta skersvėjo ėmiau smarkiai karščiuoti, ligoninėje man suleido antibiotikų, bet padėtis negerėjo. Paaiškėjo, kad esu antibiotikams alergiška. Tada kuo skubiausiai paprašiau, kad mane išleistų iš ligoninės ir nuvažiavau pas mamą. Ji mane išgydė žolėmis ir savo dėmesiu, rūpestingai slaugydama. Mamos senatvė buvo šviesi, ji, dar kupina jėgų, stengėsi padėti vaikams ir anūkams, kuriuos visus labai mylėjo. Buvo išlaikiusi puikią atmintį. Darbo pati susirasdavo iki paskutinės gyvenimo dienos, o darbai darbeliai teikė jėgų ir džiaugsmo. Mirė ji aštuoniasdešimt aštuonerių, nepalūžusi ir giliai tikinti Dievo ir žmonių gerumu.
Mamos laidotuvės buvo tokios pat iškilmingos kaip ir vestuvės. Mirė ji Prienuose pas dukterį Onutę. Prieš tai ji buvo nuvykusi į Merkinę aplankyti ten apsigyvenusios sesers Viktorijos Konstantinavičienės. Merkinėje mamytę ištiko infarktas. Parvežta į Prienus, ji kunigui Juozui Užupiui per paskutinę išpažintį išsakė savo norą – būti palaidota Nemajūnuose, atlaikius „kryžiavas“ (konsekruojamas trijų kunigų) šventąsias Mišias. Tuo reikalu po mamytės mirties kreipiausi į kunigą Juozapą Gylį. Jis sutiko man padėti iškilmingai palaidoti mamą, nes pažinojo ją kaip pamaldžią, daug padėjusią prie bažnyčios išlaikymo parapijietę. Mama net ir būdama garbaus amžiaus skalbdavo bažnytinius rūbus, puošė bažnyčią. O ką jau bekalbėti apie tai, jog sekmadieniais dažniausiai išklausydavo dvejas šventąsias Mišias. Prieš karą mūsų šeima bažnytinėms procesijoms buvo nupirkusi gražią karūną, kurią nešdavome išpuoštą kaspinais per šventes. Taigi, kunigas J. Gylys kreipėsi pagalbos į kunigą Juozą Užupį, kuris mane prisiminė. Kai susitikome, pasakęs, kad šitą dukrytę prisimenąs, kaip besilankiusią Kauno arkikatedroje bazilikoje. Trečiasis kunigas buvo Alfonsas Šatas. Iš Prienų į Nemajūnus mamą atlydėjo daugybė žmonių, nusitęsė ilgiausia automobilių kolona. Be trijų šv. Mišias laikiusių kunigų Nemajūnų bažnyčioje tikintiesiems patarnavo dar keturi, kurie klausė išpažinčių. Visi septyni kunigai buvo tarnavę Nemajūnų bažnyčioje ir mamą pažinojo. Po iškilmingų šv. Mišių mama buvo palydėta į Nemajūnų kapines, kur atgulė šalia savo vyro Adomo Dominyko Bartoševičiaus.
(Bus daugiau)
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
