Sigitas Birgelis. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai (4). Partizanų tikslai ir užduotys

0

(Tęsinys)

Viena svarbiausių Vytauto rinktinės 4 kuopos užduočių buvo sudaryti sąlygas emisarams saugiai pereiti sieną. Jie ieškodavo mažiausiai saugojamų pasienio ruožų, stebėdavo pasieniečių įpročius, stengėsi surasti nesuartų sienos ruožų, pvz., durpynų, pelkių, griovių. Kartais partizanai persirengdavo rusų pasieniečiais. Jei einančius per sieną emisarus pastebėdavo pasieniečiai, būrys privalėjo jų saugumą užtikrinti ugnimi. Per sieną partizanai visada eidavo ginkluoti. 

Be jau minėtos funkcijos – lydėti per sieną, kita veiklos sritis buvo ta pati, kaip ir visų Lietuvoje veikusių pogrindinių organizacijų – stabdyti Lietuvos sovietizaciją ir kovoti su gyventojų kolaboravimu. Partizanai terorizavo sovietinį-partinį aktyvą ir sovietų valdžios institutų atstovus kaime.

Tauro apygardos partizanai

Vienas iš svarbiausių Vytauto rinktinės tikslų buvo kovoti, kad kaimai nebūtų pertvarkyti į kolūkines organizacijas, bet ši kova daugiau buvo tik simbolinė.

Kova su kolaboruojančiais gyventojais nebuvo vienas iš būrio veiklos prioritetų. Įvykių, kuriuos galima laikyti kontroversiškais, nebuvo daug. Sangrūdos valsčiaus Palnyčios kaime Ožio būrio partizanai 1946 m. vasario 18 d. sušaudė sovietų valdžios šalininkus: Vinco Gradecko 6 asmenų šeimą ir jų kaimyną Jurgį Misiukevičių. Po kelių dienų prie Alksnėnų patykojo iš laidotuvių grįžtančio Vinco sūnaus Juozo. SSRS AT deputatės Danutės Stanelienės tėvai Mėšliai, gyvenę Pelucmurgių kaime, už kolaboravimą buvo sušaudyti partizanų 1946 m. gruodžio 27 d.

Kiek buvo šio būrio nubaustų mirtimi asmenų, patikimų žinių nėra. Lazdijų saugumo duomenimis, 1946 metais Ožio būrys sušaudė 26 žmones. Šią sovietų informaciją reikėtų vertinti labai atsargiai.

Negalima teigti, kad partizanai baudė mirtimi vien dėl formaliai užimamų pareigų. Kolaboravimas kiekvienu atveju buvo kitokias ir ne visada jis buvo šimtaprocentinis. Karo lauko teismui nustatyti žmogaus kaltę buvo sudėtinga. Tai visiškai suprantama.

***

1945 m. gegužę 4-oji kuopa, norėdama sunaikinti sovietų dokumentinę medžiagą ir pasipildyti maisto produktų atsargas, įžengė į Sangrūdą ir trumpam užėmė valsčiaus vykdomojo komiteto, kooperatyvo, pieno perdirbimo punkto patalpas. Tuoj po to dauguma būrio vyrų išėjo į Lenkiją. Likusieji ir toliau puldinėjo Sangrūdą. 1945 m. rugpjūčio mėn. iš Sangrūdos progimnazijos išlaisvino čia kalėjusią Ožio seserį Petronėlę.

4-osios kuopos dalyvis Julius Mielkus-Lubinas pasakoja:

„1945 m. vasarą Sūsninkų miškų apylinkėse kovojo maždaug šimto partizanų būrys. Jam vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Navickas, slapyvardžiu Perkūnas. Mūsų būrys dažnai pas juos lankydavosi. Turėjome įsitaisę slėptuves Palnyčios balose. Ten buvo tokių sunkiai prieinamų vietų, kad vietovės gerai nepažįstantis asmuo nepereidavo. Aš daugiau bendravau su Ąžuolu (pavardės neprisimenu) nuo Liubavo. Gyvenimas slinko daugiausia bunkeriuose. Trakėnų miškelyje besibazuojančio Ožio būrio daugelis vyrų buvo išėję į Punsko kraštą – Lenkiją. Mūsų liko nedaug.

Artėjant žiemai, Brazavo, Asavos ir kituose kaimuose išsikasėme bunkerius, iš balto audeklo pasisiuvome maskuojančius apsiaustus. 1946 m. pradžioje žuvo Ožio būrio kovotojas Juozas Matulevičius iš Asavos kaimo.“

1946 m. ankstyvą pavasarį, Ožio įsakymu, Tigro vadovaujama 10–12 partizanų grupė prie Burokų kaimo padėjo pereiti sieną dvidešimčiai lenkų, kurie norėjo gyventi Lenkijoje. Pagal rusų šaltinius, ši operacija nebuvo geranoriška pagalbos akcija.

Apie lenkų pervedimą per sieną pasakoja Julius Mielkus-Lubinas:

„Tų pačių metų pavasarį prie Zelenkinės miško atvyko partizanų ryšininkas ir perdavė žinią, kad su mumis nori susitikti grupė Lietuvos lenkų. Susitikus paaiškėjo, kad jie nori, jog juos pervestume per sieną į Lenkiją. Jų buvo septynios šeimos, su vežimais, pilnais visokiausių daiktų, ir gyvuliais. Blogais keliais ir pro ginkluotą užkardą važiuoti tokiai vilkstinei buvo rizikinga. Lydėti sutiko Balandis (A. Marcinonis), Tigras (pavardės neprisimenu), Meška (K. Kubilius), Vitas Prabulis (slapyvardžio neprisimenu) ir aš – Lubinas. Pervažiavimo ruožas buvo pasirinktas Būdviečio apylinkėse, prie Gurų miškelio. Valstybinę sieną pervažiavome sėkmingai. Tiesa, prieš tai paėmėme iš lenkų sutartą mokestį už palydą (tris karves). Apie mėnesį pasilikome Punsko krašte. Ten buvo saugiau. Būdami Punsko krašte sužinojome, kad atvyko du užsienio lietuviai, norintys susitikti su partizanais ir prašyti jų, kad pervestų per sieną į Lietuvą. Susirinkome tie patys, kurie lydėjome lenkų šeimas, ir tuos „svečius“ pervedę per sieną, perdavėme Ožio būrio vyrams. Kiti juos nuvedė pas rinktinės vadą Vampyrą, o po to – į Geležinio Vilko rinktinę. Vėliau sužinojome, kad tai buvo J. Būtėnas ir J. Deksnys.“

Maisto atsargas 4-osios kuopos partizanams pavykdavo papildyti per specialaus pobūdžio operacijas. 1946 m. spalio mėn. iš sūrių fabrikėlio Suvalkėlių kaime jie paėmė maždaug 100 kg sūrio. 1947 m. vasario mėn. iš Liudvinavo tarybinio ūkio išsivežė apie 5 tonas grūdų, išsivarė 5 arklius ir kažkiek galvijų. Tų pačių metų rudenį iš Armoniškių tarybinio ūkio jie rekvizavo 30 avių, 0,5 t grūdų ir kelis arklius su pakinktais.

Būrys turėjo ir savo medicinos tarnybą. Sveikatos reikalais rūpinosi buvęs Kazlų Rūdos vaistinės praktikantas partizanas Alksnis, medicinos sesuo Saulutė, Anelė Senkutė-Aušrelė ir neturinti medicininio išsilavinimo Gegutė.

Kuopoje veikė ir formalus žvalgybos skyrius. Žvalgybinę informaciją rinko užverbuotas Kalvarijos stribas Vytautas Skroblas-Voverė, užverbuoti Liubavo stribai: Vincas Kalinauskas-Kaštonas ir Kalvarijos gyventojas Antanas Jakšaitis.

Ryšys su rinktinės štabu buvo palaikomas per kuopos vadą. Lenkijoje veikiantys partizanai gaudavo užduotis ir tiesiogiai iš rinktinės vadų.

Julius Mielkus-Lubinas prisimena: „1946 m. turėjome du gerai įrengtus bunkerius: vieną Trakėnų dvaro sode, o kitą Brazavo kaimo pievose, prie Šešupės. Tų pačių metų spalio 17 d. vakarą aš ir dar keturi vyrai: Zigmas Šimčikas-Kurmis, Vitas Didvalis-Vidginas, A. Jančiauskas-Vyturys ir dar vienas, išėjome į Palnyčios kaimą. Apie dvyliktą valandą nakties vyrai ėmė kalbėti, kad reikia užeiti kur nors pavalgyti. Nutarėme užeiti pas Bacevičių Skersabalių kaime. Žingsniuodami pas jį pastebėjome šviesą languose. Atrodė ramu, nieko įtartino negirdėti. Bet aš draugams sakau: „Visi kartu neikim, pirma išžvalgykim.“ Į žvalgybą pasisiūliau aš ir Zigmas Šimčikas-Kurmis. Pasiruošę ginklus, nuėjome prie gyvenamojo namo: aš prie lango, kuriame degė šviesa, o Zigmas prie durų. Priartėjęs rusų kareivis, stovėjęs sargyboje, sušuko: „Kto idiot?“ Zigmas atsakė: „Svoj“ ir paleido į jį seriją. Prieangyje pasigirdo bildesys, rusai pradėjo veržtis iš kambario. Nedelsdamas ir aš pradėjau šaudyti į prieangį iš automato. Iššaudęs apkabą, atšokau toliau nuo namo, kad galėčiau pasikeisti apkabą. Pabėgėjęs keliolika žingsnių pajutau, kad mano koja peršauta. Draugams šūktelėjau, kad nepaliktų, nes esu sužeistas, bet jie manęs negirdėjo. Visas šlapias nužingsniavau toliau – į Palnyčios kaimą. Pasibeldžiau į Brilių namo langą, įsileido vidun. Briliūtė aprišo mano sužeistą koją, o jos broliai tuo metu stovėjo kieme sargyboje. Netrukus vienas iš jų įeina į kambarį ir sako, kad vieškeliu kažkas važiuoja. Pas Brilius pasilikti man pavojinga, o paeiti jau nebegaliu. Tada Brilių vyrai atvedė arklį, užkėlė mane ant jo ir nuvedė į kaimyno Malijonio pievas, kur buvo sukrauti šieno kūgiai. Išpešė viename landą ir joje mane paslėpė. Kitą dieną atnešė valgyti ir papasakojo, kad Kalvarijoje ant grindinio paguldyti trys mūsų būrio vyrai. Tai buvo Kubelskas, Cipras Miliauskas iš Palnyčios k. ir Vytautas Valenta-Dobilas iš Zovodos k.      

O buvo taip. Kai aš su peršauta koja ėjau iš Skersabalių į Palnyčią, mūsų vyrai susidūrė  su rusais, tada ir žuvo šie trys. Santakos kaime pas Citavičių užėjo kiti mūsų būrio vyrai: Sigitas Kajokas-Kovas, Vytautas Valenta-Dobilas, Cipras Miliauskas, Kubelskas ir du vyrai iš Sūsninkų būrio (Juozas Šiupšinskas ir dar vienas, kurio vardo neprisimenu). Ten būdami pastebėjo, kad sodybą supa rusai. Vyrai šoko pro langus laukan, o rusai į juos ėmė šaudyti iš automatų ir mėtyti granatas. Į vieną, šokantį pro langą, pataikė prieštankinė granata ir jį sudraskė, o šalia buvusiam Kovui (S. Kajokui) kliuvo į galvą, tačiau, nors ir sužeistas, įstengė pasitraukti. Žuvo dar du vyrai. O J. Šiupšinskas ir jo draugas šoko laukan pro kitą langą ir jų rusai nepastebėjo. Jie taip pat išsigelbėjo.

Šieno kupetoje sulaukiau vakaro ir Briliai, užkėlę mane ant arklio, nugabeno į Malijonio daržinę. Čia ant šieno buvo geriau negu pievos kupetoje. Kitą dieną atvažiavo karvelio brolis Vincas Čereška ir Stankevičienė iš Brazavo k. Jie norėjo mane vežimu nuvežti pas vyrus į būrį, bet aš nesutikau: „Kai koja sugis, – pasakiau, – pats nueisiu.“ Po dienos atėjo Sūsninkų būrio vyrai manęs aplankyti ir pasisiūlė nugabenti į saugesnę vietą. Šįkart sutikau. Jie užkėlė mane ant arklio ir nuvedė tame pačiame kaime pas Rimavičių į bunkerį. Vakare atėjo ir mūsų būrio vyrai. Jie paprašė Rimavičių kitą dieną nuvykti į Brazavo kaimą ir iš nurodytos vietos parvežti medicinos seselę kojai apžiūrėti. Taip jis ir padarė. Seselė apžiūrėjo sužeistą koją ir pasakė, kad ji puikiai gyja ir didesnės pagalbos nereikia. Spalio mėnesio pabaigoje, nors dar šlubčiodamas, grįžau pas savus į Liubavo apylinkes.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Ankstesnis straipsnis„O PAS MUS KAIMI…”
Kitas straipsnisVagonas su pirtele ir kubilu

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia