Sigitas Birgelis. Prieš daugelį metų ir dabar Būdvietyje. Kun. Juozapo Marčiukonio kankinystė

0

(Antra dalis)

Kaip minėjau pirmoje dalyje, Būdviečio bažnyčios šventoriuje yra 1989 m. perlaidoto Būdviečio klebono, kankinio, poeto Juozapo Marčiukonio (1914–1950) kapas. Apie kunigą plačiai yra rašęs Benjaminas Kaluškevičius istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“[1].

Juozapas gimė 1914 m. spalio 11 d. Rolių kaimo ūkininkų Marijonos ir Vinco Marčiukonių šeimoje. Mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose. Jo mokytojais buvo kunigas Motiejus Gustaitis ir Salomėja Nėris, kuri dėstė vokiečių kalbą ir vadovavo literatų būreliui. Turbūt ji ir paskatino jaunąjį gimnazistą rašyti eiles.

Juozapas Marčiukonis

1933 m. Juozapas Marčiukonis įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, kuri tuo metu buvo Gižų miestelyje. 1937 m. jis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Simno parapiją. Čia jis trejus metus kunigaudamas rašė eilėraščius, kuriuos deklamuodavo žmonėms per pamokslus ir po pamaldų. 1939 m. parengė spaudai pirmą savo eilėraščių rinkinį „Su širdim“ ir atidavė spausdinti Marijampolės marijonų spaustuvei.

1939 m. Juozapas Marčiukonis buvo paskirtas vikaru į Seirijų parapiją. Tuomet čia klebonavo Teofilius Burokas, o rezidentu buvo Juozapas Laukaitis – Seinų kunigų seminarijos profesorius, vienas iš Seinų „Šaltinio“ spaustuvės steigėjų, lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, spaudos darbuotojas, poetas. Rusams okupavus Lietuvą, abu kunigai (Burokas ir Laukaitis) buvo apkaltinti priešiškumu sovietų valdžiai, atseit, yra sakę antisovietinius pamokslus, palaikę ryšius su pogrindžiu. Abu buvo areštuoti ir ištremti.

1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Marčiukonis buvo perkeltas į Višakio Rūdos parapiją. Čia jis praleido karą. 1945 m. J. Marčiukonis atėjo vikarauti į Rudaminos parapiją, kurioje klebonavo iš Seirijų laikų pažįstamas kun. T. Burokas.

Karui baigiantis, į tarnybą Raudonojoje armijoje buvo šaukiamas jaunesnysis kunigo Juozapo brolis Bronius. Jis kartu su broliu Vincu išėjo į šalia tėviškės esantį Kalniškės mišką pas partizanus. 1945 m. gegužės 16 d. abu broliai dalyvavo garsiajame Kalniškės mūšyje. Po mūšio Bronius dingo be žinios. Vinco likimas ilgai buvo neaiškus. Manyta, kad jis žuvo 1947 m. ties Krosna.

Daug metų vėliau rašytojas Justinas Sajauskas išsiaiškino, kad Vincas Marčiukonis gavo Alfonso Ąžuolaičio vardu dokumentus, legalizavosi ir apsigyveno Tauragėje. Čia ir mirė apie 2004 m. Juozapo Marčiukonio tėvai – Vincas ir Marijona, buvo ištremti 1945 m. Tėvas mirė tremtyje. Motina 1956 m. grįžo į Lietuvą. Gyveno pas gimines Kuklių kaime.

Kunigaudamas Rudaminoje kun. Juozapas Marčiukonis pakliuvo į sovietinio saugumo akiratį. Saugumiečiai žinojo, kad du kunigo broliai Bronius ir Vincas yra partizanai. Kun. Juozapas buvo kviečiamas pas tardytojus. Jie stengėsi jį užverbuoti, grasino, reikalavo pasakyti, kur yra broliai.

Kunigą Marčiukonį iš pradžių tardė enkavėdistas Uzdilas. Jis su kunigu elgėsi gerai. Išvykus Uzdilui, iškvietimai padažnėjo. Tardymo metu budeliai mušdavo kunigą, reikalaudavo pasakyti viską, ką žino apie partizanus, kur slapstosi broliai.

1947 m. Juozas Marčiukonis buvo perkeltas klebonu į Būdviečio parapiją. Čia jis tapo masinio gyventojų trėmimo liudininkas. Matė, kaip žmonės buvo fiziškai ir dvasiškai prievartaujami, moraliai palaužiami. Jam klebonaujant Būdvietyje, iš parapijos buvo ištremta apie 20 šeimų.

Ir Būdvietyje saugumiečiai neužmiršo kun. Juozapo Marčiukonio. Tardymai tęsėsi ir darėsi vis žiauresni. Kunigas, nujausdamas, kad gali būti areštuotas, norėjo slapta pasitraukti į Lenkiją, o iš ten toliau į Vakarus.

1949 m. rugpjūčio mėn. pradžioje per partizanų ryšininkę susipažino su Mockavos kaime gyvenusiu Juozu Čebatoriumi ir sutarė slapta pereiti sieną su Lenkija. Susitikti su J. Čebatoriumi buvo sutarę Miklausės kaime (apie 2 km nuo sienos). Kunigas į susitikimo vietą pavėlavo ir Čebatorius jo nesulaukęs vienas sėkmingai pasiekė užsienį.

Pats žiauriausias kunigo tardymas vyko 1949 m., tuoj po Žolinės atlaidų. Į Būdvietį atvažiavo du civiliais drabužiais apsirengę saugumiečiai. Klebonas tuomet gyveno parapijos namuose – špitolėje, nes klebonijos pastatas jau buvo nacionalizuotas. Stribai primygtinai reikalavo, kad kunigas pasakytų, kur yra broliai ir ką žino apie partizanus. Negalėdami nieko išgauti, enkavėdistai pradėjo kunigą žiauriai daužyti kur papuolė: į pilvą, krūtinę, galvą. Statė prie sienos, pridėję naganą prie galvos skaičiavo iki trijų, grasindami nušausią. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad kunigas prarasdavo sąmonę. Pažeista buvo kunigo klausa. Atgavęs sąmonę, jis nesuvokė, ko enkavėdistai nori. Enkavėdistai, supratę, kad nieko iš kunigo neišgausią, davė jam parą laiko persigalvoti ir išvažiavo. Kunigas suprato, kad kitas tardymas gali būti paskutinis. Nutarė pasitraukti į pogrindį. Slapstėsi pas Berezninkų kaimo Knyzas. Mirė 1950 m. gruodžio 2 d. Pašarvotas buvo kluono šalinėje, netoli įėjimo į slėptuvę. Palaikai buvo užkasti darželyje.

Kunigo perlaidojimo iškilmės vyko 1989 m. balandžio 29 d. Jose dalyvavo kunigo giminės, Būdviečio ir Rudaminos parapijiečiai, taip pat 10 kitų kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos. Iškilmingam perlaidojimui Būdviečio Jėzaus Nazaretiečio bažnyčios šventoriuje vadovavo ką tik vyskupu konsekruotas Juozas Žemaitis MIC.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl


[1] Kaluškevičius B. Juozapas Marčiukonis – kunigas, poetas, kankinys. „Terra Jatwezenorum“, 8 t., 1 d. Punsko „Aušros“ leidykla, 2016.

Ankstesnis straipsnisPunsko parapijos skelbimai
Kitas straipsnisLietuviai grįžta: ko dažniausiai klausia?

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia