Tęsiame pasakojimą apie Kubilinsko ir Skinkio žmogžudystę. Kertiniai įvykiai – žmogžudystė bunkeryje – filme parodyta visai kitaip, negu vyko realybėje. Kaip buvo iš tikrųjų?
Dar kartą pasitelkime Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštį“.
„Antai šeštadienį, kovo 5 d., naktį man pasiūlius, nutarėme kuo skubiausiai išleisti biuletenį, skirtą specialiai inteligentijai. Tai turėjo lyg ir būti mūsų pirmutinis ir atviresnis pasirodymas spaudos-propagandos srityje su savo organizacijos tikslais, idėjomis. Biuletenyje turėjo būti paliesti įvairūs nesklandumai, pasitaikę partizanų gyvenime ir taip dažnai klaidiną mūsų žmones, įvairūs gandai ir pan. Visa tai turėjo būti nuodugniai išaiškinta. Turėjo būti išaiškinta, kodėl vis dar pasitaiko dėmių, juodinančių mūsų organizaciją. Turėjo būti paliestas ir kai kurių mūsų inteligentų abejingumas, pasyvumas, pataikavimas ir pernelyg didelė raudonojo stabo baimė. Turėjo būti pirmą kartą sviesta kruvinoji tiesa apie tai, kas dedasi mūsų organizacijos sąmonėje, sieloje, partizanų-veteranų širdyse. Taip, ten daug kas turėjo būti pasakyta…
Tame pokalbyje dalyvavom Kariūnas, Vilnis, Kapsas ir aš. Visi kalbėjome su užsidegimu (bent man taip atrodė). Troškome savo užsidegimą perduoti ir inteligentijai ir tikėjomės savo žodžiu prisidėti prie jos išjudinimo, nes argi gali dar šiandien būti toks lietuvis inteligentas, kuris nesisielotų dėl savo Tėvynės likimo. Ne, tokių būti negali. Konkrečiai nutarėm: Kariūnas parašys įžanginį ir palies visos mūsų kovos idėjinį pagrindą, nesusipratimus ir panašiai; Kapsas paruoš temą „Bolševikinė literatūra ir mūsų inteligentija“; Vilnis duos ką iš lyrikos; pagaliau aš – tarptautinės padėties įvertinimą.
Po visų diskusijų nuėjau gulti, tačiau miegojau neilgai. Atsikėlęs radau Kapsą savo temą jau beveik parašiusį. Jis davė man perskaityti ir paprašė nurodyti, kokios, mano manymu, esančios silpnos vietos. Kelis kartus perskaičiau ir pasakiau jam tai, ką buvau pastebėjęs.
Kovo 6 d. vakarą pradėjom ruoštis kelionėn: aš, Vieversys ir Guoba. Dar nesutemus, atvyko Kregždė. Jam padavėm tik ką iškeptus prieškolchozinius atsišaukimus.
Atvežė „Baurukas“ valgyti. Pavalgėm ir pradėjom atsisveikinti.
– Na, tai sudievu, vyručiai! Viso geriausio jums čia, – atsisveikindamas palinkėjau liekantiesiems.
– Sėkmės… laimės.. iki pasimatymo… – atsakė visi.
– Tik žiūrėkit: atsargiai, nes pavojinga, jeigu čia kur yra rusų, – lyg ir susirūpinęs pratarė Kapsas, sužinojęs, jog pamiškėje pasalauja rusai.
Pažadėjau dovanų parvežti Kapsui dešros galą, o kitiems saldainių.
„Baurukui“ juokais pasakiau:
– Sudievu, galbūt, jau nepasimatysim niekados.
Aš prisimenu tuos savo žodžius ir dabar. Tai, žinoma, nieko ypatingo. Dažnai juokaudami vienas kitam taip pasakom. Tačiau ar ne keistas mūsų likimas? Toks lengvas: pasakei, ir įvyko. Iš viso argi mes gyvename? Viskas vyksta kaip sapne, baisiame sapne…“
Lemtingų įvykių (išdavystės ir žmogžudystės) metu Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išvykęs į Žemaitiją, kur dalyvavo partizanų vadų suvažiavime. Tuo metu jį pavadavo liguistas Kariūnas-Benediktas Labenskas, poetas, kuriantis eilėraščius, dainas ir humoreskas.
Kubilinskas, planuodamas išdavystę, bandė nustatyti Žaibo bunkerio vietą. Leidimo ten lankytis neturėjo. Apsimetęs paklydęs per pūgą, paprašė pažįstamo ryšininko nuvesti į vietą, kur slapstėsi Žaibas ir Dzūkas. Kubilinskas ten buvo sutiktas nepalankiai ir įtariai. Bijodamas demaskavimo, žudikas nutarė veikti.
Saugumas taip pat nekantravo. Kubilinskui buvo perduotas nurodymas: „1949 m. sausio mėn. užduoties jūs neįvykdėte. Laikome būtinu prie pirmos galimybės užbaigti darbą, likviduojant gaujų vadus asmeniniu ir esančiu bunkeryje ginklu. Patogiausia juos likviduoti miegančius, kas užtikrins jūsų saugumą ir įgalins likviduoti kitus bunkerius. Jūs ir Rytas iš anksto pasiskirstykite banditus, kuriuos šausite. Likvidavę banditus, įdėmiai juos apžiūrėkite ir įsitikinkite, kad jie nerodo gyvybės požymių, išeikite iš bunkerio, paėmę visas pogrindžio narių anketas. Atvykę į Alytų, susisiekite su mūsų darbuotoju, kuris lauks Dzūkijos viešbutyje Nr. 1. Jei asmeniškai negalėsite banditų likviduoti, prie bunkerio bus išsiunčiama kariuomenė. Kad neišsišifruotumėte, Alytuje persirengiate kareivių uniformą, kuri jums bus paruošta. Kariuomenė šiai operacijai bus paruošta ir dislokuota atitinkamose vietose nuo kovo 2 iki 12 d.“
Kovo 7-osios naktį štabo bunkeryje, be išdavikų (Kubilinsko ir Skinkio), nakvojo Dainavos apygardos štabo nariai: Kariūnas, Žaibas-Vaclovas Voveris ir Dzūkas. Išdavikai nedrįso nušauti jų visų miegančių. Pavojus būti susektiems buvo labai realus, nes auštant į bunkerį turėjo ateiti kiti partizanai. Jie galėjo juos dešifruoti, pasivyti ir atkeršyti.
Artėjo žiaurų įvykių atomazga. Ryte, išvykus Žaibui ir Dzūkui, bunkeryje liko trys poetai: išdavikai ir Kariūnas. Rytą, kai Kariūnas atsigulė miegoti, abu žmogžudžiai rašteliais susitarė jį nušauti. Pirmas šovė Kubilinskas. Po jo – Skinkys. Kubilinskas šovė dar kartą. Žmogžudžiai, išlipę iš bunkerio, susiruošė į Alytų. Po keliolikos kilometrų jie sustabdė roges. Jomis bevažiuojantis senis nenorėjo išdavikų vežti į miestą, bet šie grasinimais jį privertė. Pakeliui žmogžudžiai sutiko partizanų ryšininką Petrą Šerpenską (slapyvardžiu Barukas). Jie privertė ryšininką vykti kartu. Barukas buvo išvykęs į mišką medienos parsivežti. Į namus grįžo po aštuonerių metų Sibiro tremties.
Iš Alytaus žmogžudžiai, persirengę sovietų kareiviška uniforma, atvedė rusų kariuomenę prie Žaibo bunkerio, kuriame tuo metu slapstėsi partizanų grupės vadas V. Voveris Žaibas, rinktinės štabo viršininkas Vanagas (Viktoras Kazlauskas), Geležinio Vilko grupės vadas Labutis-Petras Šilanskas, būrio vadas Šermukšnis (Jonas Kazlauskas). Žaibas bandė veržtis iš bunkerio, bet buvo nušautas. Kiti susisprogdino bunkeryje.
Kariūno bunkerį susprogdino sovietų kareiviai, kad neliktų išdavystės pėdsakų.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
