Lenkijos lietuvių portalui punskas.pl

0

Nuo seniai skaitau sistemingai portale publikuotus straipsnius ir vaizdo įrašus. Norėčiau kai kurias informacijas patikslinti ir papildyti.

Ansamblių sąskrydis Klevuose 1959 m.

Dėl straipsnio „Lietuviškų ansamblių sąskrydžiai. Reikšmingas pasirodymas“ (3) 2021/05/18. Perskaičiau jį su susidomėjimu, kadangi pirmą kartą daugiau sužinojau apie Seinų ir Punsko krašto lietuviškų ansamblių sąskrydį, kuris vyko 1939 m. liepos 9 d. Klevuose. Esu kilęs iš Klevų, todėl man įdomu buvo sužinoti apie šį neeilinį įvykį. Apie šį sąskrydį truputį esu girdėjęs iš savo tėvo, todėl norėčiau straipsnį papildyti savo žiniomis. Ansamblių pasirodymai, pasisakymai ir tinklinio varžybos vyko mano kaimyno, tolimo giminaičio Prano Leončiko sodyboje. Jos šeimininkas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo turtingiausias Klevų ūkininkas. Pas jį nuolat tarnavo mergos ir bernai. Su juo labai daug bendravo mano tėvas. Daugelis žmonių iš jo skolindavosi pinigų, tarp jų ir Klevų dvarininkas Borevič (Borewicz). Nelengvas buvo Prano gyvenimas. Labai anksti mirė tėvas. Po jo mirties Pranas kartu su seserimi Agota, būdami maži, mokėsi ūkio darbų. Dar jaunas Pranas sukūrė šeimą. Jo pirmoji žmona Ona Misiukonytė iš Klevų, su kuria susilaukė sūnaus Jurgio, mirė 1922 m. 1921 m. lenkai nužudė jo pusbrolį, kaimyną Joną Leončiką, kurio žmona buvo Ona Milončytė iš Navinykų. Jie turėjo dukrą Oną. P. Leončikas antrąkart vedė savo pusbrolio našlę ir tokiu būdu sujungė du ūkius. Turėjo ir dvi sodybas – vienoje gyveno pats su šeima, o kitoje buvo mokykla. Tai iš tikrųjų buvo gera vieta tokiam dideliam renginiui. Pranas Leončikas rėmė lietuvių kultūrinę veiklą ir bendravo su jaunimu. 1918–1920 m., kai mūsų kraštą valdė lietuviai, jis priklausė Lietuvių komitetui. Tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo jis buvo Krasnapolio valsčiaus tarybos tarėjas. Jo sūnus Jonas buvo puikus ūkininkas. Kitas sūnus Juozas – pirmasis kleviškis, po karo baigęs vidurinę mokyklą (Augustavo pedagoginį licėjų). 1944 m. gegužės 1 d. vokiečiai sudegino abi Leončikų sodybas. Tądien ankstų rytą į vieną iš jų atėjo 16 lenkų partizanų ir apsistojo. Pradžioje jie buvo užsukę pas vokiečių atkeltą į Klevus lenką Pžezvickį (Przezwicki) iš Babonių, tačiau šis griežtai atsisakęs partizanus priimti. Kaip tik tą dieną netikėtai į Klevus atvyko dviračiais vokiečių žandarai ir užėjo į Prano Leončiko sodybą. Įvyko susišaudymas tarp partizanų ir vokiečių. Buvo padegtos abi sodybos. Laimei, vokiečiams pavyko išvaryti partizanus, priešingu atveju – būtų sušaudyta visa Leončikų šeima. Buvo sulaikytas ir mano tėvas, kuriam vokiečiai turėjo pretenzijų, kad nepranešęs apie apsistojusius kaime partizanus. Taigi po karo P. Leončiko šeimos gyvenimas prasidėjo iš naujo. Reikėjo statyti visus naujus trobesius.

Kitos mano pastabos būtų straipsniui „Lietuviškų ansamblių sąskrydžiai. Laukti reikėjo 20 metų (4)“ 2021/05/20, kuriame rašoma apie pirmą po Antrojo pasaulinio karo mūsų krašto lietuviškų ansamblių sąskrydį, vykusį 1959 m. liepą Klevų piliakalnyje. Šiame ir kituose Klevų sąskrydžiuose jau pats dalyvavau. Tuomet mokiausi Punsko bendrojo lavinimo licėjuje. Žinau, kad tikrai 1959 m. birželį Eglinės piliakalnyje vyko greičiausiai tik Punsko arba šio krašto lietuviškų ansamblių susitikimas, kuriame dalyvavo mano sesuo Aldona Leončikaitė-Kislo. Tai buvo labai nedidelis renginys. Ji tuomet dirbo Punsko lietuvių kutūros namuose. Vedėju buvo Bronius Nevulis iš Vidugirių Būdos. Nežinau, kur vyko ansamblių pasirodymas – piliakalnio papėdėje ar Jono Judicko sodybos kieme.

Pirmame sąskrydyje, vykusiame 1959 m. liepą Klevuose, dalyvavo labai daug žmonių. Jis surengtas sekmadienį po atlaidų Seinų bažnyčioje. Oras buvo labai geras. Atskirai pasirodė lietuviškų mokyklų mokytojų choras. Tada Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) pirmininkas buvo Juozas Savickas. Prisimenu, kad tuo laiku mūsų namuose vyko remontas. Pastatyta nauja duonos ir virtuvės krosnis, paklota dalis grindų, atitverta virtuvė nuo kambario ir išbaltintos sienos.

Albina Grigutienė iš Klevų pasakojo: „Apie 1960-uosius Klevų piliakalnyje, prie Klevo ežero, Ramoniškių pusėje, vyko per trejus metus sąskrydžiai nuo 10 valandos sekmadieniais po rytinių mišių.“ Šitą informaciją norėčiau patikslinti. Sąskrydžiai Klevuose vyko daug kartų, o ne tris kartus. Jie prasidėdavo įvairiu laiku: priešpiet ir po pietų. Nevyko Ramoniškių pusėje. Piliakalnis yra tarp dviejų ežerų: Klevo ir Klevaičio. Ansamblių pasirodymai vykdavo scenoje, įrengtoje arti ežero, o pilikalnio papėdėje, nuo Ramoniškių pusės, sėdėjo žmonės. Labai arti piliakalnio, bet kitoje Klevo ežero pusėje, jau Ramoniškių kaime, gyveno lietuviška, vietinių žmonių vadinama, Kasokų (lenk. Kosakowski) šeima. Ūkio savininkas Pranas Kosakauskas tarpukaryje ir po Antrojo pasaulinio karo pagaudavo labai daug žuvų ir vėžių, kuriuos nesunku buvo parduoti. Gerai pirko žydai. Iš šito verslo turėjo nemažai pajamų, už kurias pirkdavo žemės. Prisimenu, kad per vieną sąskrydį prie piliakalnio vyko tinklinio ir plaukimo varžybos. Buvo daug milicininkų iš Seinų. Po sąskrydžio Klevuose pas Balulį Bronių ir Juozą Sidarį, gyvenantį prie Klevo ežero, būdavo jaunimo šokiai. Į vieną sąskrydį iš Lietuvos atvyko delegacija, kurią lydėjo Seinų apskrities ir partijos pareigūnai. Lietuvos delegacijos pirmininkas trumpai pasisakė lietuviškai. 1969 m. sąskrydis vyko prie Plaskio (Gulbinio) ežero, kur buvo labai mažai vietos, todėl ir nedaug žiūrovų susirinko. Po jo surengti šokiai Antano Marazo name.

Algirdas Skripka yra sakęs taip: „Kai pirmininku LVKD buvau išrinktas 1959 m. spalio 25 d., tai po metų surengė draugija sąskrydį vasarą pas Albiną Balulį“. Tuomet piliakalnio savininkas buvo ne Albinas, o Bronius Balulis.

Kostas Leončikas, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisNEMOKAMA TEISINĖ PAGALBA
Kitas straipsnisDėlionė Jotvai. Rėdos ratas (2)

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia