Jurgita Stankauskaitė. Po sausio 13-osios…

0

Stabtelkime prie knygos „Išrauti su šaknimis“

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai nenorėdami trauktis rusiškieji okupantai žvangino ginklais ir tankais traiškė žmones, 1991 metų sausio 13-osios naktį ir kitomis naktimis kartu su vyru ir daugybe kauniečių budėjome prie Kauno Telekomo ir savivaldybės pastatų, Kauno televizijos ir Sitkūnų radijo bokštų. Aplink tvyrojo nepaprasta įtampa, bet žmonės buvo labai jautrūs ir atidūs vieni kitiems. Nejutau jokios baimės, tik tvirtą pasiryžimą apginti tiek daug aukų pareikalavusią Lietuvos Nepriklausomybę.

Nepaprastai džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už tą didį stebuklą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Išties, Dievas yra istorijos Viešpats: penkiasdešimt metų vedžiojęs lietuvių tautą po Sibiro tremtis ir lagerius, pagaliau lėmė, kad ji taptų tuo mažu grumsteliu, pargriovusiu „tvirtą“ Sovietų Sąjungos vežimą.

Tai vienos paskutiniųjų Julijos Benediktos Ulevičienės knygos „Išrauti su šaknimis“ pastraipų, jungiančių jos patirtį netekus gimtųjų namų Lietuvoje ir kovą už naują gyvenimą atbundančioje Tėvynėje. Šioje atsiminimų knygoje rasime į Sibirą ištremtos šeimos patirties užrašus. Tuo metu, kai kelios kartos lipo į tamsius gyvulinius vagonus, vežančius į nežinią, Julijai Benediktai buvo vos treji metukai. Tiek užteko, kad atsimintų nežmogiškas kelionės ir gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungos šiaurinėje gūdumoje. Ten auganti tuo metu maža mergaitė mokėsi ištvermės ir gyvenimo su dažnai lietuvius ištinkančia mirtimi, kentė badą, pratinosi prie sunkių sąlygų užsidirbti duonos riekei, grūdino kūną prie šaltų žiemų, neturint kuo šiltai apsirengti, mokėsi svetimos kalbos, kuri vėliau davė galimybę paragauti mokslo šaknų. Ši knyga verta išskirtinio dėmesio, kadangi joje atskleidžiamas tremtinių gyvenimas, pradedant sunkia jų padėtimi Sibire, per išgyvenusios jauniausios kartos galimybę ne tik dirbti, bet ir mokytis, baigiant kelione į Lietuvą ir sugrįžusių lietuvių pasimetimu bei naujų namų ieškojimu gimtinėje. Julija Benedikta labai gražiai baigia savo atsiminimų knygą sausio 13-osios įvykiais, kurie davė stiprybės ir vilties visiems, išgyvenusiems XX a. vidurio tremtį. Anot jos, laisvės siekimas 1991-aisiais nubrėžė ilgai lauktą liniją tarp to, kas draskė širdį ir vertė tylėti apie patirtas nuoskaudas ir to, kas nešė išsilaisvinimą visose lietuvių gyvenimo srityse.

Šiai knygai daugiau dėmesio bus skirta mūsų krašto dvisavaitiniame „Aušros“ leidinyje. Julijos Benediktos knyga laisvai prieinama internete.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisAteikite ir pamatysite
Kitas straipsnisIrmina Liškauskaitė tarp „Drugelių medžioklės“ konkurso nugalėtojų

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia