Apie senų laikų lietuvių emigraciją. Nelegali emigracija (2)

0

Besiremdami Gintaro Lučinsko įžvalgomis[1], tęsiame pasakojimą apie lietuvių emigraciją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Carinėje Rusijoje lietuviams nebuvo leista laisvai išvykti iš krašto, mat Rusijos valdžia emigracijos nepripažino. Atsisakyti Rusijos pilietybės draudė įstatymai. Buvo baudžiami asmenys, kurie apleidę gimtinę, neatvykdavo valstybinių įstaigų šaukiami.

Iš visų Rusijos emigrantų 43,8 proc. sudarė žydai, 27 proc. – lenkai, 9,6 proc. – lietuviai. Kasmet į JAV išvažiuodavo po 6 000 rusų, 39 000 lenkų, 63 000 žydų, 14 000 lietuvių.

Caro valdžia stengėsi garantuoti dvarininkų ūkiams pigią darbo jėgą, o prireikus surinkti tūkstančius jaunų vyrų į kariuomenę. Masinė emigracija prieštaravo carinės vyriausybės nuostatams. Buvo pastebėta, kad dėl emigracijos krašte blogėja ekonominė padėtis, nes išvyksta stiprūs, sveiki, tinkami sunkiam darbui žmonės. Dvarininkai griežtai smerkė masinę emigraciją, nes buvo priversti samdiniams kelti darbo užmokestį ir labiau rūpintis technine pažanga.

Rusijos vyriausybė stengėsi tarytum „nežinoti“, kad emigrantai išvyksta per valstybės sieną ir apsigyvena užsienyje. Emigrantas tapdavo nusikaltėliu, kai nepaklusdavo valstybinių įstaigų paliepimui grįžti į tėvynę arba kai priimdavo kitos šalies pilietybę.

Gintaras Lučinskas rašo: „Svarbi slaptos emigracijos priežastis buvo tai, kad būdavo sunku gauti užsienio pasą. 1887 m. birželio 2 d. įstatyme numatyta rinkliava nuo kiekvieno užsienio paso po 10 rublių už pusmetį. 1900 m. liepos 28 d. įstatyme dar nustatyta 5 rublių rinkliava už kiekvieną pusmetį Raudonojo Kryžiaus organizacijos naudai. Taip užsienio paso kaina jau tapo 15 rublių. Su kanceliarine rinkliava, blankų kaina ir 8 rublių už išvykimą į JAV rinkliava reikėjo mokėti jau 25 rublius 75 kapeikas, arba trečdalį kelionės išlaidų. Mokėti reikėjo ir už pasą, o valstietis dar turėjo gauti seniūnijos ar valsčiaus sutikimą, pažymą, kad jis neturi skolų, gauti pažymą iš policijos viršininko, kad nėra valstybinis nusikaltėlis ir kad jam dar neatėjo laikas tarnauti kariuomenėje. Gavęs šias pažymas, išvykstantysis pateikdavo prašymą gubernatoriaus kanceliarijai, kur sumokėdavo nustatytą rinkliavą ir gaudavo pasą. Praeidavo nuo 3 iki 6 mėnesių ar daugiau, o išvykstantysis turėdavo dažnai važinėti iš vienos įstaigos į kitą, neretai šimtus kilometrų.“

Lietuvių valstiečiams sunku buvo emigruoti legaliai.

Juozas Tumas-Vaižgantas rašė:

Pasportai sodiečiams sunku gauti. Slapstydamiesi jie pasiekia Rusijos sieną. Jei čia juos sargyba sugauna, tai atgal į gimtą šalį siunčia. Nepadeda nei pasportai: jei tik pasirodo, jog norima į Ameriką eiti, vis tiek siunčia atgal etapais. Rūpindamasis gauti pasą, aš, visai sveikas žmogus, pavirtau palaikiu, suirusių nervų žmogum. Vyriausybė, nors taip varžo savo žmones anais nebūtinais pasportais, išeivybės sulaikyti netesi. Reikia jį sutvarkyti ir bent kiek papiginti, nors gi padarant lengvesniu pasportų gavimą.

Carinė valdžia aktyviai kovojo prieš slaptus emigracijos agentus. Seinų apskrities valdžia kaimų sueigose aiškindavo valstiečiams, jog emigracijos agentų argumentacija yra melaginga, kad žmonės JAV yra išnaudojami. Valsčių įstaigų pareigūnams ir policijai liepta sekti tokius agentus, juos sulaikyti ir kelti baudžiamąsias bylas. Suvalkų gubernijos katalikų ir liuteronų bažnyčiose, taip pat sinagogose įsakyta vesti agitaciją prieš emigraciją į kitas šalis. Sugauti emigrantai buvo areštuojami ir tardomi, o agentams keliamos bylos.

Visos šios caro valdžios pastangos buvo bergždžios. Rusų administracija buvo nepajėgi kovoti su slapta emigracija. Po 1905 m. carinė vyriausybė pradėjo švelninti emigracijos politiką, siekdama išsibodėti jiems pavojingų žmonių. Tokius norėta išvežti į Sibirą arba leisti emigruoti. Nepaisant to, prieš Pirmąjį pasaulinį karą apie 41 proc. Rusijos emigrantų ir toliau vyko nelegaliai, be užsienio pasų.

Emigracijai įtakos turėjo pasienio susisiekimas tarp Rusijos ir Vokietijos. XX a. pradžioje etnografinės Lietuvos paribyje buvo 19 sienos perėjimo punktų ir muitinių. Kauno gubernijos Raseinių apskrityje buvo keturi emigracijai punktai, keturi – Suvalkų gubernijos lietuviškoje dalyje.

Emigrantai vyko per visas oficialias perėjas ir slaptas vietas. Pereiti sieną į Prūsiją buvo lengviau nei kitur, nes ten patekusį asmenį saugojo tos šalies įstatymai.

Žmonės vykdavo į Prūsiją uždarbiauti, prekiauti ar kitais reikalais. Jie naudojosi legitimaciniais bilietais, kurie buvo išduodami asmenims, gyvenantiems už 30 km nuo pasienio. Legitimaciniais bilietais dažnai naudojosi ir slapti emigracijos agentai.

Carinė administracija siekė reglamentuoti legitimacinių bilietų išdavimą. Antai 1906 m. Suvalkų gubernatorius įsakė apskričių viršininkams sekti viršaičius ir burmistrus, kurie išduoda legitimacinius bilietus nežinomiems asmenims, arba pardavinėja juos emigracijos agentams. Beje, kontroliuoti, kaip duodami legitimaciniai bilietai, pasirodė neįmanoma.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Parengta pagal Gintaro Lučinsko straipsnį „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“, „Terra Jatwezenorum“ XII t., 1 d.


[1]  G. Lučinskas. „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais. „Terra Jatwezenorum“, XII t., 1 d.

Ankstesnis straipsnisSvoris auga kaip ant mielių? Jums galimai – „koronasomnija“
Kitas straipsnisPunsko valsčius tvarkosi

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia