Aisčiai – tai vakarų baltų pilkapių kultūros žmonės[LJ1]. Vakarų pasaulyje jie garsėjo prekyba gintaru. Aisčių vardą pirmą kartą (98 m.) paminėjo romėnų istorikas Tacitas. Jis savo veikale „Germanija“ vakarų baltų teritorijoje gyvenančią tautą (ar gentį) įvardijo kaip Aestiorum gentes. Apie aisčius Tacitas rašė, kad jie lenkia germanus darbštumu, sumanumu ir gebėjimais žemdirbystėje.
Visą šimtmetį diskutuota, ar Tacito paminėti aisčiai – baltai, finai ar germanai. Šiuos klausimus reikėtų svarstyti pasiremiant šiuolaikine istoriografija ir archeologijos šaltiniais.
Tai daro Eugenijus Jovaiša, kuris savo knygoje „Aisčiai. Kilmė“ rašo: „Tuose naujuose kultūriniuose vėjuose, beje, jaučiamas sąmoningas ar nesąmoningas siekis matyti prieštaringas ir mokslo duomenimis neparemtas arba nepakankamai paremtas interpretacijas. <…> Jų (Rusijos ir Lenkijos mokslininkų – S. B.) išvados ir apibendrinimai stebėtinai skiriasi, nors archeologinių tyrimų ir rašytinių šaltinių medžiaga ta pati. Pamatas objektyvioms išvadoms yra vienas ir visiems bendras. Vadinasi, medžiaga čia niekuo dėta. Viskas atsitremia į tyrinėtojo asmenybę, jo interpretaciją ir objektyvumą.“[1]
Kas buvo tie aisčiai: autochtonai ar alochtonai? Baltai ar ne baltai? Pirmą kartą baltų vardą (šiai šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykę prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai bei žiemgaliai) pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. Jis šį vardą bus nusižiūrėjęs iš Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) raštuose minimų salų, Baltia ir Balcia, kuriose renkamas gintaras.
Su aisčių vardu tapatinasi estai, kurie 1998 m. paminėjo savo valstybės ištakų 1900-ąsias metines. Šiuo klausimu įtakingą žodį yra taręs prof. Zigmas Zinkevičius. 2010 m. Archivum Lithuanicum publikuotame straipsnyje „Ar Tacito Aestiorum gentes yra estai“ jis rašo:„Kad Tacito ir kitų senųjų autorių minimi aisčiai būtų finų genties estai, nei teoriškai, nei praktiškai įrodyti neįmanoma. <…> Etnonimu aisčiai senovėje buvo vadinama viena iš vakarų baltų genčių. Šis pavadinimas yra baltų kilmės, nors jo etimologija nėra galutinai paaiškėjusi.“
Pagal vokiečių istorikus, šiaurės germanai nuo IX a. finus, gyvenusius į pietus nuo Suomių įlankos, vadindavę aisčiais. Aisčių gyvenamoji teritorija anais laikais siekė Suomių įlanką, kuri Tacito laikais buvo aisčių kilčių šiaurės riba. Vėliau ten atsikraustę skandinavai galėjo „perimti“ baltų genties aisčių vardą.
VI a. viduryje gotų istorikas Jordanas savo veikale „Apie getų, arba gotų, kilmę ir veiklą“ rašė: „Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje gyvena aisčiai, labai taikinga gentis. <…> Jis [Hermanarikas] savo sumanumu ir narsa pavergė aisčių tautą, gyvenančią prie labai ilgos Germanų Okeano pakrantės, taip pat kaip savo nuosavybę valdė visas skitų ir germanų gentis.“
Apie 890–893 metus Vulfstanas užrašė: „Ir visu keliu ligi Vyslos žiočių Vendų žemė buvo dešinėje. Vysla yra labai didelė upė. Ji skiria Vitlandą nuo Vendų krašto. Vitlandas priklauso aisčiams. Vysla teka iš Vendų žemės ir įteka į Aismares. Aismarės yra apie penkiolika mylių platumo. <…> Aisčių žemė labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus.“
Istorinių šaltinių apie aisčius yra nemažai, bet jie neretai istorikų interpretuojami taip, kaip jiems patogu. Eugenijus Jovaiša knygoje „Aisčiai. Kilmė“ rašo: „Lengva ranka Rusijos ir Lenkijos mokslo centruose iš naujo sprendžiamas vakarų baltų lopšio Semboje etninės priklausomybės klausimas. Bet yra Lietuva, yra Latvija su savo archeologija ir ilga baltų tyrinėjimų istorija. Jų tyrinėjimai, deja, dažnai ignoruojami. Būna, kad pasitenkinama sena literatūra, senais Baltijos šalių archeologų sudarytais ir savaip perdirbtais žemėlapiais.“
[1] Jovaiša, E. 2013. Aisčiai. Kilmė. Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija, p. 57.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
