Viena didžiausių žydų religinių švenčių buvo kasmetinė Atpirkimo diena, vadinama Jom Kipur. Ji vykdavo tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d.). Jom Kipur buvo skirta tautinei bei asmeninei išpažinčiai ir apsivalyti nuo nuodėmių. Šventės metu žydams nebuvo galima valgyti bei gerti, praustis, skalbti, teptis kvapiosiomis medžiagomis ir aliejais, turėti lytinių santykių ir nešioti odinių batų.
Praėjus penkioms dienoms nuo Jom Kipuro, vykdavo Palapinių šventė – Sukot, kurią žydai švęsdavo 7 dienas. Mūsų krašto žmonės ją vadindavo Kūčkomis. Kūčkos buvo viena svarbiausių žydų švenčių. Jos metu jie gyvendavo sukoje, laikinai suręstame palapinę primenančiame namelyje. Ši šventė turėjo priminti, kad jų protėviai keturiasdešimt metų klajojo po Sinajaus dykumą, gyveno palapinėse ir neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Kita šios šventės dalis vykdavo sinagogoje, kurioje per procesiją buvo nešamas Toros ritinys. Procesijos metu žydai linksmai šokdavo, giedodavo ir dainuodavo.
Iš punskiečių pasakojimų žinome, kad prie kai kurių Punsko žydų namų iš lauko pusės buvo pastatytos priemenės, dažnai be stogų. Prieš šventę žydai priveždavo eglių šakų ir apdengdavo jomis stogą, palikdami skylę, pro kurią matėsi dangus. Septynias dienas toje priemenėje žydai gyveno, valgė ir meldėsi. Žydai, kurie prie namų neturėjo priemenių, kiemuose iš eglišakių darydavo palapines.
Kitos svarbios žydų šventės: Bar micva, Chanuka, Purimas ir Roš ha-šana.
Bar micva – tai žydų iniciacijos ritualas. Pagal judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę brandos amžiaus, tapdavo atsakingi už savo veiksmus. Nuo 13 metų žydų berniukas būdavo „įstatymo sūnus“, žinantis visus 10 Dievo įsakymų. Iki 13 metų žydų berniukai buvo atleisti nuo atsakomybės, bet turėjo klausyti tėvų, laikytis žydų įstatymų bei tradicijų.
Chanuka – tai žydų pergalės šventė prieš užkariautojus graikus (II a. pr. m. e.), kurie siekė primesti jiems svetimą religiją. Šventė prasidėdavo kislevo mėnesio 25 dieną (lapkričio–gruodžio mėnesiais). Žydai ją švęsdavo aštuonias dienas. Kiekvieną Chanukos dieną sinagogoje buvo skaitoma Tora, o namuose vakarais skaitomos maldos ir uždegamos žvakės. Šventės metu, be religinių apeigų, žydai linksminosi, žaidė, dainuodavo tradicines dainas, valgydavo alyvų aliejuje keptus patiekalus: bulvinius blynus, spurgas, įdarytas vaisiais ar uogiene.
Purimas – tai žydų pavasario šventė, kurios metu žydai švęsdavo, kad buvo išgelbėti nuo mirties Babilone. Ji vykdavo adaro mėnesio (vasario–kovo mėn.) 14 d. Purimas yra linksmiausia žydų šventė. Jos metu priimta ir netgi būtina persirengti, rengti karnavalus, paradus, daug vaišintis, dovanoti maistą kitiems.
Purim reiškia „burtai“ – mat karaliaus valdininkas Amanas metė burtus, norėdamas išžudyti Persijos imperijoje gyvenančius žydus. Punske „Purimą“ vadino „Amono vaikymu“. Žydai jį švęsdavo triukšmingai.
Pilypas Likmantas rašo: „Charakteringas buvo, tarp kitko, Amono vaikymas. Vaikydavo žydai gatvėje žmogų, surišę jam virvėmis rankas, tyčiodamiesi, nusispjaudydami tai į vieną, tai į kitą pusę ir pan., pareikšdami tokiu būdu savo panieką senovės pagonių dievams. Nors ir kaip keistos atrodė mūsų žmonėms tokios praktikos, žydams vis dėlto pavykdavo surasti lietuvių tarpe Amono rolei, vaidintoją (už 25 zlotus), dažniausiai kokį prasigėrusį žmogelį.“[1]
Juozo Vainos užrašuose rašoma: „Krakauckas Valinčų būdavo „amonas“. Sako no žydų gaudzinėj dzvidešmts penkis zlotus. Tai jiej jį virvėm apriša ir vedzoja kokių valandų po miestelį, žydziškai varzgėdami, mėcydami tai šipuliais, tai sudzūvusiais šūdais in jį. Spiaudzydavo an jo ir visap koneveikdavo. Tep in rudenį, per kokių tį jų šventį.“
Roš ha-šana – žydų Naujųjų metų šventė. Kiekvienais metais šios šventės data skirdavosi, nes žydai metus skaičiuodavo nuo biblinio pasaulio sukūrimo. Per žydų Naujuosius metus sinagogoje buvo pučiamas šofaras – avino ragas. Naujųjų metų sutikimas siejamas su šventiška puota ir tradiciniais žydų patiekalais.
Alicija Sitarskienė pateikia punskietės pasakojimą: „Yra tokia žydų šventė Ilgoji naktis. Mums vaikams ta šventė buvo labai įspūdinga. Mes vydavomės tuos žydus iki ežero ir stebėjome. Jie tada, panašiai kaip mes einame išpažinties, eidavo skandinti nuodėmių.
Tais laikais Punsko ežeras buvo švarus kaip pinigas. Buvo didelis geltono smėlio paplūdimys. Jame, daugiau į bažnyčios pusę, gulėjo didžiulis akmuo. Ilgąją naktį žydai eidavo prie ežero apsivalyti nuo nuodėmių. Jie meldėsi, verkė, vėl meldėsi, paskui vyrai įkišdavo į vandenį vieną koją, išversdavo vieną kišenę, paskui kitą, iškratydavo ją į vandenį ir išeidavo. Ir taip darydavo daug kartų.
Moterys – įbridusios pakratydavo sijoną – tai iš vienos, tai iš kitos pusės.
Visi žydai būriais eidavo prie ežero daug kartų per dieną. Mums buvo labai įdomu. Sėdėdavom ant kranto ir stebėdavom šias apeigas.“[2]
Vakare žydai eidavo į sinagogą ir melsdavosi iki paryčių. Po to namuose jų laukė skanus valgis – keptas viščiukas.
Viena svarbiausių judaizmo religinių metinių švenčių buvo Pascha. Paschos metu ir savaitę po jos buvo valgoma nerauginta duona – maca, kepta greitosiomis ir be mielių. Ji turėdavo priminti skubų izraeliečių susiruošimą kelionėn, kai faraonas išleido juos iš Egipto. Maca simbolizavo ir pirmąją duoną, keptą iš naujų grūdų, praėjus keturioms dienoms po izraelitų įžengimo į Kanaaną. Iš pradžių Pascha būdavo švenčiama namuose, bet Naujojo Testamento laikais ji tapo svarbiausiomis maldininkų iškilmėmis, švenčiamomis Jeruzalėje.
Prieš Paschą raugintas maistas turėjo būti sudeginamas. Per pirmąjį, antrąjį ir paskutinį šventės vakarą vykdavo vakarienė, kurios metu šeimos galva skaitydavo Išėjimo knygos fragmentą, maldas, liturginių himnų rinkinį. Šventės metu ant stalo buvo dedamas sūrus vanduo, į jį buvo mirkomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas – jų kančias. Prieš valgį vykdavo rankų plovimo apeigos.
Vakarienei baigiantis ant stalo buvo statoma graži taurė, vadinama „pranašo Elijo taure“. Į ją šventės pabaigoje buvo simboliškai įpilamas vynas pranašui Elijui.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
[2] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, p. 70.
