Punsko žydų istorija ir jų likimas būdingas visiems Lietuvos žydams. Antrasis pasaulinis karas nutraukė amžių bėgyje nusistovėjusius Punsko lietuvių ir žydų tarpusavio santykius, visiems laikams viską nenusakomai sujaukė.
1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną. Rugsėjo 24 d. rusų tankai pasiekė Seinus. Seinų bazilikoje suskambo varpai. Raudonarmiečiai suėmė kleboną V. Astasevičių ir norėjo jį sušaudyti. Įsikišo Seinų žydai, kurie išaiškino raudonarmiečiams, kad kunigas nekaltas.
Pasitraukus lenkų administracijai, Punskas dešimt dienų buvo be valdžios. Lietuvių visuomenė išrinko keletą vyrų ir juos apginklavo lazdomis, kad miestelyje būtų galima išvengti vagysčių. Į Punską iš Seinų per Vidugirius atvažiavo trys raudonarmiečių tankai. Kai kurie Punsko žydai su raudonomis juostomis ant rankovių lietuviams viešai drėbė į akis: dabar mes jūsų bažnyčioj arklius laikysim[1].
Žydai sveikino rusų karius lyg išvaduotojus. Tikėjosi įgyti tokį naujos valdžios palankumą, kokį jiems jautė vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu. Kita vertus, jie žinojo, kokio likimo sulaukė jų tautiečiai Hitlerio valdomoje Vokietijoje. To paties jie galėjo tikėtis ir vokiečiams užėmus Lenkiją.
Juozas Vaina pasakoja: „Pasitraukus rusams, į Punską įžygiavo vokiečių karinis dalinys. Jis bažnyčios aikštėje sumontavo karinę radijo stotį. Pirmiausia man teko atiduoti mokyklos klasių raktus kareivių nakvynei. Daliniui vadovavo atsargos leitenantas, kuris Pirmojo karo metais buvęs Punske. Jis prisiminė ne tiktai Punsko kleboną M. Simonaitį, bet ir jo posakį: Nulum vinum, nisi hungaricum (jokio vyno, jeigu ne vengrų). Matomai ne kartą šio kariškio pas kleboną to vynelio gerta. Šį kartą pas naują kun. kleboną A. Žievį teko man pabūti vertėju. Pirmą dieną vokiečiai manęs beveik neatleido. Vakarop, dar saulei nenusileidus, nors Punsko žydų kalbos žargonas leido su vokiečiais susikalbėti, tačiau teko man ir čia pabūti vertėju. Karininkas pasikvietė rabiną ir iš jo pareikalavo dviejų šokolado plytelių ir litro lenkiškos degtinės. Rabinas pasiprašė dviejų valandų laiko. Po šimto dešimties minučių jis įteikė (nuo žydo iš Smalėnų) vokiečių leitenantui litrą degtinės ir dvi šokolado plyteles.
Kitą dieną vokiečiai liepė žydams atidaryti krautuves ir patys veltui atidavinėjo žmonėms tekstilines ir kitas prekes.
Netrukus Punską pasiekė vokiški sunkvežimiai, kuriais buvo vežami iš žydų sandėlių javai. Išvežta ir Punsko kooperatyvo „Talka“ javai. Eilė artinosi Ožkiniuose veikiančiai sviesto gamyklai. Čia ir man teko nusipirkti penkis kilogramus sviesto ir parnešti šeimininkei, pas kurią gyvenau pradėjęs Punske mokytojauti.
Ramiai be triukšmo ir be muštynių ekonomiškai pasitvarkę vokiečių kariai per rabiną įsakė, kad žydai per trejetą dienų paliktų Punską. Toks pats įsakymas buvo visiems Suvalkų apskrities žydams. Prasidėjo tylus žydų po miestelį bėgiojimas. Dingti, tai dingti, bet kur? Dalis žydų, turėjusių Kalvarijoje, Lazdijuose ar Marijampolėj giminių bei pažįstamų, vakarais traukė į pasienį ir nakčia pereidavo sieną. Naktį vokiečių sargybiniai nieko ant sienos nepagaudavo. Panašus žydų judėjimas vyko į Augustavo pusę, kur buvo įžygiavusi Tarybinė armija. Neturtingieji liko Suvalkuose pasiduodami likimo valiai. Klaikus buvo vaizdas matant juos varomus į geležinkelio stotį. Juos išvežė į Liubliną. Jie žuvo Maidaneke.“[2]
Pirmomis karo dienomis įvykiai keitėsi kaip kaleidoskope. Spalio mėnesį į Punską įžengė hitlerininkai. Miestelyje gyvenantys vokiečių tautybės žmonės juos sveikino „Heil Hitler!“. Ko ne visi užsirašė „folksdoičiais“. Vokiečių jaunimas tapo Hitlerjugendo nariais, negerbė lietuvių, juos persekiojo, naikino pakelių kryžius.
Punskietė G. M. pasakoja: „Pabudom vieną dieną, kad jau sujudimas. Veža kareivius, ir visi tik šneka „Karas!“ Kur dabar Darachavičienė, gyveno pasienio kareiviai. Jie turėjo ginklų: ką galėjo, pasiėmė, ko ne – paliko. Policija tada buvo, kur dabar Parakevičius – tai ir jie išėjo. Tik žmonos liko, o juos visus paėmė į frontą.“[3]
Kaip pasakojo šio krašto žmonės, pirmieji vokiečiai į Punską atvažiavo arkliais vieną spalio šeštadienį. Sustojo ties rabino namais. Žydai buvo išvaryti į gatvę stebėti atvykstančių vokiečių.
Jie Punske įvedė naują tvarką. Apie tai pasakoja Natalija Janušauskienė.
„Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, vokiečiai visus Punsko žydus vieną naktį suėmė ir suvarė į aikštę prie bažnyčios. Jų ten tikrai buvo daug, galima sakyti, pilna aikštė. Sėdėjo vargšai ant tų akmenų: ir vaikai, ir moterys, sėdėjo ir kažko laukė. Mano mama žiūrėjo pro langą ir verkė. Nunešdavo jiems ir valgyti, bet kur tu pavalgydinsi tokią minią!
Vienas žydas buvo siuvėjas. Jis buvo pasiėmęs siuvimo mašiną – tiktai viršų, be staliuko, o stovintis šalia vokietis vertė jį laikyti tą mašiną iškeltą viršum galvos. Visaip juos kankino. Neatsimenu, kiek laiko jie taip išsėdėjo. Man atrodo, kad tada lyg šaltoka buvo.“[4]
N. Janušauskienė pasakojo, kad matė, kaip viena žydė, išeidama iš Punsko, bučiavo savo namo sienas, lyg nujausdama savo likimą, lyg žinodama, kad daugiau čia nebegrįš. Ji turėjo dukrą ir du sūnus, pati jau buvo sena.
Mūsų kaimo žmonės stebėjo, kas vyksta, ir stengėsi žydams padėti. Vieni tai darė nuoširdžiai, užjausdami juos, kiti už pinigus. Pasienyje gyvenantys lietuviai priglaudė pas save ne vieną žydų šeimą, slėpė nuo vokiečių, kol palaipsniui, per porą savaičių, pervedė naktimis
į Lietuvos pusę. Lietuviai per sieną pernešė ir paslėptas Kupsto name žydų ritualines knygas, pergamentus ir Dešimtį Dievo įsakymų.
Kai kurie žydai, spėję ką nors pasiimti arba pavesti mūsų žmonių globai, stengėsi bėgti į Lietuvą. Prieš Visus šventuosius jie kelias dienas stovėjo Kreivėnuose, pasienyje. Vienas žydas prieš išeidamas atnešė Natalijos Janušauskienės motinai patalą ir paprašė: „Jei grįšiu, atėjęs atsiimsiu.“ Vėliau, kai jam reikėjo stovėti šaltyje, jis sugrįžo ir tą patalą pasiėmė.
Pagal Bronių Makauską, iš viso tada buvo išvaryti apie du tūkstančiai Punsko, Vižainio, Seinų ir Suvalkų žydų ir nusavintas jų turtas[5].
Daugiausia Punsko žydų apsigyveno Kalvarijoje. Būdavo, kad mūsų žmonės nueidavo pas juos. Vienas žydelis prašė atvykusių punskiečių, kad iš jų namų atneštų tai, kas ten paslėpta. Moterys sutiko, bet prašymo įvykdyti neįstengė – vokiečiai jau buvo užėmę žydų namus.
Taip pat reikėtų pasakyti keletą žodžių apie paskutinį Punsko rabiną Chaim‘ą Natan‘ą Liubovskį. Liubovskis buvo Arie Liubovskio sūnus. Gimė 1890 m. Suvalkuose. Mokėsi Slabadoje. Jo žmona Chaja Sara Šperling gimė 1893 m. Jie turėjo du sūnus: Izraelį, gim. 1923-05-05, ir Leibą, gim. 1924-11-16. Punsko rabiną mėgo ir žydai, ir lietuviai. Jis buvo gražus, su barzdele, aukšto ūgio, inteligentiškos išvaizdos. Jo sūnūs Punske laikė audinių parduotuvę. Vokiečiams įžengus į Punską, Liubovskis su grupe žydų gelbėjosi pabėgdamas į Kalvariją. Deja, vėliau jį su visa šeima užmušė hitlerininkai.
Šiandien gerai žinome, kokius metodus hitlerininkai naudojo naikindami žydus. Jie stengėsi į šias niekšingas žmogžudystes įtraukti ir okupuotų kraštų žmonių. Bendradarbiaujančių su hitlerininkais buvo kiekviename jų užimtame krašte. Deja, nemažai buvo jų Lietuvoje, net ir mūsų krašte. Tai juoda dėmė, kurios niekada nepavyks nuplauti.
Pilypas Likmantas rašo: „Tai buvo dažniausia tamsios sąžinės ar asmeniškų sumetimų vedami žmonės. Žydams naikinti talkininku vokiečiai rinkdavosi kartais ir prievarta. Tačiau niekad lietuviai nėjo vokiečiams organizuoton talkon. Priešingai. Nuo kruvinų nacių bendradarbių aiškiai atsiribojo. Per visą okupacijos metą lietuvių tauta, o ypač inteligentai, rizikuodami savo gyvybe, stengėsi žydams padėti. Slėpė juos savo namuose, globojo jų vaikus, skolino savo asmens dokumentus. Kaimo žmonės besislapstantiems miškuose žydams tiekė maisto.“[6]
Po karo Punsko žydų namai liko tušti. Kas norėjo juose apsigyventi, turėjo gauti valsčiaus leidimą. Žmonėms buvo leista juose gyventi, bet jie neturėjo teisės namų parduoti.
Pasak Julijos Drūtienės (gim. 1929), padėtimi naudojosi tie, kas buvo prie valdžios. Tuo metu apsukresni žmonės tapo Punsko žydų žemių savininkais. Vėliau jas išpardavė kaip statybinius sklypus.
Išlikę po pogromo Punsko žydai nebenorėjo apsigyventi senojoje vietoje, išvyko į miestus arba Izraelį. Punske nebuvo jiems sąlygų nei gyventi, nei prekiauti. Atsisveikindami su mūsų žmonėmis, jie apgailestavo dėl sunaikintų žydų kapinių, kurių akmenis su žydiškais įrašais matė ant Šaltėnų kelio grindinio.
Natalija Janušauskienė pasakoja: „Vienas toks Dovydkė sugrįžo po karo su šeima. Jie išliko gyvi. Atvažiavo čia po karo parduoti savo namo. Pardavė ir atidavė žmonai pinigus, o pats išvažiavo namo be pinigų. O čia buvo tokia vagių gauja, tai tą žydelį traukiny, važiuojant iš Suvalkų į Augustavą, sučiupo ir užmušė. O pinigų jis neturėjo.
Paskui ta žydė su mergaitėm išvažiavo.“[7]
Pasak N. Janušauskienės, buvo parvažiavusi dar viena graži, geltonų plaukų žydė. Prieš karą ji gyveno priešais bažnyčią. Ji pardavė savo namą su pastatais ir lauku. Pardavusi išvažiavo ir daugiau nesugrįžo.
Į Punską buvo užsukę ir jauni žydeliai. Jie prašė vienos mergaitės, kad parodytų, kur žydų kapai, nes jie buvo maži, kai juos išvežė, ir neatsimena. Mergaitė parodė. Tai buvo Punsko žydų vaikai.
Kaip tikina mūsų krašto žmonės, tik keturi Punsko žydai išsigelbėjo nuo pogromo ir karo audros. Sugrįžę jie pasakojo, kaip juos slėpė lietuviai, rizikuodami savo gyvybe.
Vienas Punsko žydas, Maškutis, po karo buvo atvykęs į Punską parduoti savo ir savo giminių namų. Jis verkdamas mūsų kaimo žmonėms išpasakojo visą Punsko žydų tragediją, vykusią hitlerinės okupacijos metu Lietuvoje, kaip juos vokiečiai kankino, šaudė ar gyvus užkasdavo žemėn. Ir minėtas Maškutis, ir Dovydkė, su kuriais mūsų žmonės buvo susitikę, su dėkingumu minėjo lietuvių pastangas padėti žydams jų tautos tragedijoje.
Juozas Vaina pateikia vieno punskiečio pasakojimą: „Man geriausias buvo Maškucis, Punsko žydelis, ba vis no manį botagus pirko. Aš jų priveju, tai iš karto kokius penkis zlotus duoda. Po kari buvo užėjis, tai su tėvu visų nakcį šnekėjo. Buvo leitenantu pas rusus, tai pasakoj savo pakutas, kiek jis nukentė. Isišvietė rudenio nakcis, o jis vis pasakoj. Pirmiausia juos varė šaudzyc Lietuvoj pro rytų, biržalio mėnasį.
O gražus rytas ir duobė iškasta. Kas mokėj kokio amato, tai galėj išaic iš ailės. Jis išėj, da ir kitas. Abudu matė, kap šaudė. Liepė kitus apkasc.
Jis pasakojo: Ko, kitas ir gyvas iš stroko in duobį
puolė ir juos apvertėm.“
[1] Iš Juozo Vainos užrašų.
[2] Ten pat.
[3] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, p. 76.
[4] Ten pat, p. 76.
[5] Makauskas, B. 2005. „Ekspulsja Żydów i wysiedlenie Litwinów z okupowanej przez Trzecią Rzeszę Suwalszczyzny (schyłek 1939 – początek 1941 roku)“, in: Kraje bałtyckie w latach przełomu 1934–1944, red. Andrzej Koryn, Instytut Historii PAN ir Fundacja Pogranicze, Warszawa, p. 147.
[6] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
[7] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 76.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
