VII eilinis sekmadienis. Mt 5, 38–48
Toliau esame prie kalno, ant kurio Jėzus susako palaiminimus. Šie palaiminimai yra krikščioniško gyvenimo programa. Šioji programa yra persmelkta artimo meilės gijos. Kristaus mokinystės pagrindas yra apraizgytas artimo meilės siūlais. Kristaus mokinio meilė negali mažėti įvairiose gyvenimo situacijose. Ši meilė yra viršijanti visas žmogiškąsias nuostatas. Artimo meilės šaltinis yra nesibaigianti Jėzaus meilė ir noras būti Jėzaus mokiniu.
Šio sekmadienio Evangelija iš tikrųjų kelia labai sunkius klausimus. Kaip galima suprasti tokius Jėzaus ištartus žodžius: „akis už akį ir dantis už dantį“ (Mt 5, 38)? Šie Kristaus pasakyti žodžiai yra nuoroda į Mozės įstatymą, kuris reguliavo smurto veiksmus izraeliečių bendruomenėje. Kas keisčiausia, kad šiuos įstatymus perdavė pats Viešpats (Iš 21, 23–25; Kun 24, 19–22; Įst 19, 21). Išėjimo knyga sako: tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę (Iš 21, 23–25). Tuo tarpu Kunigų knyga paantrina, kas yra pasakyta Išėjimo knygoje: Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta. Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. Turėsite vieną tą patį įstatymą ateiviui ir izraeliečiui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas (Kun 24, 19–22). Pakartoto įstatymo knyga irgi neatsilieka: nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją (Įst 19, 21)! Peržvelgus senatestamentinę liniją, ryškėja labai aiški logika: tiek, kiek. Bausmė tokioje šviesoje turi būti proporcinga kaltei. Šioji logika buvo vyraujanti Jėzaus laikais. Paradoksalu, bet per šiuos smurtingus įstatymus buvo skiepijamas teisingumas tuometinėje visuomenėje. Šis įstatyminis teisingumas buvo vykdomas tada, kai tam pritardavo kunigai ir teisėjai. Laikui bėgant, šie įstatymai buvo iškraipyti ir kerštas tapo kur kas saldesnis, nors to įstatymo pažeidėjas nebuvo nusipelnęs.
Jėzus žengia toliau negu senasis įstatymas. Kristus moko neatsakyti į blogį blogiu. Jis ragina jį sekančius atsisakyti bet kokios teisės reikalauti atpildo ar keršto. Evangelinėje šviesoje joks keršto atoveiksmis yra nepageidautinas. Neapykantos terpę Jėzus užpildo meile: jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus (Mt 5, 43–44). Jėzus nepasilieka prie funkcinio ir išorinio įstatymo išpildymo, bet jis nukreipia žmogų į pačią įstatymo šerdį; nukreipia į meilę. Kristus ragina mylėti priešus.
Kitas paradoksas, į kurį Jėzus nukreipia šį sekmadienį: „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39). Kliaunantis žemiškąja logika, būtų normalu priešintis blogiui, kuris aplink mus vyksta. Žvelgiant į Senąją Sandorą, galime aptikti įspėjimų nepasiduoti keršto jausmui: „nesakyk: jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!“ (Pat 24, 29); „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimų ir spjūvių neslėpiau veido“ (Iz 50, 6).
Sustokime prie tam tikros vienos smurto formos, kuri jau buvo žinoma anuometinėje Jėzaus laikų visuomenėje. Jėzaus gyvenimo laikais buvo žmonių, kurie turėjo vergų ir tarnų. Nutikdavo taip, kad šeimininkas mušdavo savo vergus ir tarnus. Jeigu šeimininkas mušdavo savo pavaldinius, tai mušdavo išorine plaštakos dalimi. Šitoks smurtinis veiksmas buvo pažeminimo ženklas. Kristus, sakydamas „bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“, norėjo pasakyti, kad Jo mokiniai, jeigu juos kas nors užgautų per dešinį skruostą, atsigręžtų veidu į savo įžeidėją ir atsuktų jam kitą skruostą, kad priverstų skriaudiką pažvelgti savo aukai į akis ir pajusti jos žmogiškąjį orumą. Tokiu smurtingu veiksmu nuplėšiama žmogiškoji garbė, bet žmogaus asmens orumas niekur nedingsta: jis nesumažėja.
Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra paradoksų paradoksas. Atrodo, kad Jėzus reikalauja protu nesuvokiamų dalykų. Kristus prašo savo mokinius, kad pastarieji demonstruotų perdėtą dosnumą. Evangelija kalba apie drabužius. Drabužis tuo metu buvo labai vertingas dalykas. Neturtingieji izraeliečiai dažniausiai turėdavo tik vieną drabužį: ant apatinio sijono dėvimą vilnonę ar drobinę tuniką (Biblijos enciklopedija, 169– 170 psl.). Tunika – tai lyg didelis maišas: ilga audeklo atraiža, sulenkta per vidurį, susiūtais kraštais, su skylėmis galvai sulenkimo linijoje ir rankoms kraštuose. Jėzaus tunika buvo vientisa, išausta be siūlių. Šaltesniu oru ar naktį ant tunikos būdavo dėvimas apsiaustas (neturtingųjų – dažniausiai vilnonis, o turtingųjų – plonos drobės, šilko ar kitos medžiagos). Neturtingam žmogui apsiaustas būdavo toks reikalingas, kad jį atidavęs kaip užstatą už skolą, pagal įstatymą turėdavo atgauti saulei leidžiantis. Jėzus nurodė savo mokiniams dosniai atsilyginti ieškovams, atiduodant jiems daugiau, nei buvo skolingi: jei nori „paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“ (Mt 5, 40).
Labai yra svarbu pažinti ir visą istorinį kontekstą. Anuometinė Jėzaus laikų Palestina buvo okupuota romėnų. Romos kareiviai turėjo teisę pasinaudoti vietinių gyventojų paslaugomis. Čia neapseita be prievartos. Žydai, naudodamiesi prievarta, galėjo priversti izraelitus panešėti jų ginklus. Kristus ragina eiti su kareiviu ne vieną mylią, o dvi mylias. Tai yra kvietimas viršyti minimumą: „jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mt 5, 41).
Labai įdomūs dalykai yra aprašyti šiandienos Gerojoje Naujienoje. Galima sakyti, kad Viešpaties teisyne yra aptinkama ir žemės reforma. Kas septyneri metai buvo vadinamieji šabo metai. Šabo metų derlius buvo dalijamas vargšams. Per tokį senatestamentinį veiksmą buvo parodama, kad žemė nepriklausė jiems: „per šešerius metus sėsi savo žemę ir imsi jos derlių, bet septintais metais leisi jai pasilsėti ir pūdymauti. Tesimaitina iš jos jūsų beturčiai ir teėda laukiniai gyvuliai, kas nuo beturčių atliks. Taip pasielgsite ir su vynuogynais, ir alyvmedžių sodais“ (Iš 23, 10–11) . Žemė yra šventa, nes ji yra dovanota paties Dievo.
Jau Senajame Testamente Viešpats Dievas nurodė nebūti kietaširdžiu ar šykščiu, noriai skolinti beturčiui artimui viską, ko tik jis stokoja, ir tai daryti net artėjant septintiesiems skolų atleidimo metams. Jėzus taip pat įpareigojo savo mokinius būti dosnius ir pastebėti bėdos ištiktus žmones: „prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42).
Gali kilti klausimas, kuo Jėzaus meilės įstatymas skiriasi nuo Senojo Testamentų įsakymų. Senojoje Sandoroje neaptinkame įsakymo, kuris reikalautų neapkęsti priešo. Įdomu tai, jog eilės įsakymo „artimas“ buvo suprantamas kaip tautietis, o priešų blogieji darbai turėjo būti niekada neužmiršti.
Kuo Jėzaus Meilės įstatymas skiriasi nuo Senojo Testamento artimo meilės įsakymo? Senajame Testamente nėra įsakymo, reikalaujančio nekęsti savo priešo. Tačiau meilės įsakymo „artimas“ buvo suprantamas kaip tautietis, o priešų blogieji darbai turėjo būti niekada neužmiršti (Įst 23, 4–7 ir 25, 17–19). Neapykanta nedorėliams buvo laikoma teisingu poelgiu (Ps 139, 19–22).
O Jėzus savo mokiniams įsakė mylėti ne tik savo brolius, bet ir priešus bei persekiotojus (Mt 5, 44; Rom 12, 20), net laiminti kankintojus, kaip mirdamas tai darė šv. Steponas (Apd 7, 59–60). Taip elgtis yra privalu visiems, norintiems būti vaikais dangiškojo Tėvo, leidžiančio saulei tekėti ir blogiesiems, ir geriesiems (Mt 5, 45). Gali atrodyti, kad tokia meilė yra nelogiška ir sunkiai priimtina, tačiau pats Viešpats Jėzus mums parodė šitokios meilės pavyzdį paaukodamas save ant kryžiaus.
Galų galiausia aptinkame paskutinį Jėzaus posakį: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48)? Būti tobulam – būti geram, atlaidžiam, gailestingam (Lk 6, 36).
Evangelija yra tarsi kompromatas, kuris reikalauja savito pažinimo. Tačiau šio sekmadienio Geroji Naujiena yra kvietimas. Kyla klausimas į ką mus kviečia Dievo žodis? Nors šio sekmadienio Dievo žodis kalba apie tobulybę, bet evangelistas mus kviečia atpažinti savyje esantį Dievo tobulybės kūrinį: žmogus yra tobuliausias Dievo kūrinys, nors ir pažymėtas nuodėmės tikrovės. Būtent šioji tiesa mus šaukia tobulai meilei. Ši žinutė, kurią padiktuoja ką tik girdėtoji Geroji Naujiena, yra pakvietimas tobulam santykiui. Su tokia mintimi skaitydami Šventąjį Raštą galime suvokti tikrąją mokinystės prasmę. Tai yra raktas, kuris atrakino pažinimo duris į gilesnį vienas kito pažinimą.
Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka mus nukreipia į mokinystės esmę, kuri yra tarpusavyje labai stipriai susipynusi su paties Dievo esme. Pasitelkime gal šiek tiek banaloką pavyzdį. Gėlė žydi ir skleidžia malonų kvapą, nes tokia jos prigimtis. Gėlė nesitiki kažkokio atoveiksmio vien dėl to, kad ji žydi. Tai yra jos prigimtis. Ji negali nežydėti ir nekvepėti. Dievas, kuris yra meilė, negali nemylėti, nes tai dieviškoji prigimtis. Dievas kurdamas žmogų įdiegia visa tai ir žmoguje. Žmogus vienaip ar kitaip ieško tos meilės.
Šie paradoksai, kuriuos išklojo evangelistas, įkvėptas šv. Dvasios, yra kvietimas perlipti per tam tikrus egoizmo rėmus. Mes turime nugalėti savyje natūralų instinktą atsilyginti tuo pačiu, ką mes patyrėme. Tai yra savęs peržengimas link to, kam mes esame pašaukti. Būtent tokioje šviesoje malda įgauna visai kitokią prasmę. Malda padeda išlaikyti artimo meilės poziciją ir į kitą asmenį žvelgti Dievo paveikslo šviesoje.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
