XXVIII eil. sekmadienis. LK 17,11–19
Skaitydami Šventąjį Raštą, mes galime pamatyti įvairiapusišką Jėzų. Kristus moko, Kristus prikelia mirusius, Kristus išvaro demonus, bet taip pat galime pamatyti Dievą, kuris gydo. Šis sekmadienis ir parodo Jėzų, dangiškąjį gydytoją, kuris grąžina sveikatą. Tačiau tai nėra vien tik kūno pagydymas, tai kur kas daugiau. Taigi apie ką šio sekmadienio Evangelijos skaitinys?
Jėzus yra kelionėje. Jis eina keistu keliu. Tarp Samarijos ir Galilėjos. Žinoma, kad šis kelias ėjo pro Jericho miestą. Žinoma ir tai, kad Jėzus eina dykumos keliu. Ar tikrai nebuvo žemėje geresnių, net prabangesnių kelių, kuriais Dievas lengviau galėtų pasiekti Jeruzalę? Be abejo, buvo. Ir yra. Jėzus pasirenka dykumos kelią. Ir šiandien Jis eina šio pasaulio dykumos keliais. Galėtume sakyti, kad tas susitikimas su raupsuotaisiais buvo visiškai atsitiktinis. Dykuma yra simbolinė vieta. Ji simbolizuoja dvi prieštaringas viena kitai tikroves. Pirmiausia – dykuma yra mirties vieta, nes joje neveša jokie augalai ir gyvybės beveik nėra. Antra vertus – tai yra Dievo artumo vieta. Jėzui beeinat mirties, arba Dievo artumo vieta, sutinkame dešimt raupsuotųjų žmonių.
Raupsai, arba leprozė (lot. lepra) – lėtinė infekcinė, mažai užkrečiama liga, kuriai būdingas odos, matomų gleivinių, periferinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimas. Raupsų sukėlėjas dauginasi labai lėtai, inkubacinis ligos periodas trunka apie 5 metus. Dažniausiai pirmieji simptomai pasireiškia po 3–10 metų. Liga galima užsikrėsti artimo ir ilgo kontakto su užsikrėtusiu žmogumi metu. Manoma, kad užkratas patenka per pažeistą odą, viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Laikui bėgant, nupūva pirštai ir kitos galūnės. Natūralu, kad tie Jėzaus sutikti raupsuotieji žmonės gyveno atskirti nuo visuomenės. Jie gyveno socialinėje atskirtyje. Tokiu būdu buvo norima sustabdyti raupsų užkrato plitimą liaudyje. Šis raupsuotųjų atskyrimas turi ir socialinį-religinį aspektą. Būti atskirtam pas žydus, reiškia negalimumą ir neįmanonumą garbinti Dievą. Atskirtasis nuo bendruomenės raupsuotasis negalėjo lankytis šventykloje: jis negalėjo aukoti aukos. Visa tai galime – kad ir kaip žiauriai tai skambėtų – vadinti Dievo apleidimo ženklu.
Mes matome, kad sergantys raupsais žino Jėzaus vardą ir šaukia jį vardu. Jėzaus vardas reiškia „Dievas gelbsti“. Raupsuotieji šaukdami Kristų vardu, nori pagijimo: jie prašo gailestingumo, šaukiasi esminės Dievo savybės. Jėzus žvelgia į juos. Šventajame Rašte matyti – reiškia „pažinti“. Jėzus mato – pažįsta jų kūno žaizdas, pažįsta jų sielos skausmus, jų socialinę atskirtį. Kristaus atsakas yra keistas ir netikėtas: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Jis siunčia juos pas kunigus. Būtent jie turėjo teisę, žmogui esant nešvariam ir užsikrėtusiam, išvaryti iš bendruomenės. O jeigu žmogus pasveikdavo, kas būdavo praktiškai neįmanoma, tai jie turėjo teisę tokį žmogų grąžinti į bendruomenę. Jėzaus paliepimas pasirodyti kunigams yra paties Dievo noras, kad visi bendruomenės nariai bendradarbiautų išganymo darbe. Beeinant, jie pasveiksta. Jėzus pagydo dešimt, bet sulaukia tik vieno žmogaus. Kelionėje jam sekėsi nekaip. Jis nesulaukia padėkos, jis nesulaukia pripažinimo. Kristus lieka vienas su išgijusiu. Kažkas panašaus įvyksta ir ant Golgotos – ant kryžiaus Jėzus lieka vienas.
Šventajame Rašte kokį nors Jėzaus padarytą stebuklą lydi grįžtamasis ryšys. Galime pastebėti du labai svarbius dalykus. Jėzus išgydo dešimt raupsuotųjų. Vienintelis iš dešimties atpažino Jėzuje Dievą ir sugrįžo padėkoti, „atiduoti Dievui garbę“, jis svetimtautis. Samarietis, pamatęs, kad pagijo, grįžta prie Jėzaus. Samarietis pamatė, tai yra pažino, kas su juo atsitiko; jis suprato, ką jam Dievas padarė. Ir jis sugrįžo, norėdamas dar labiau pažinti Dievo gailestingumą to, kurio prieš tai jis prašė. Yra skirtumas būti išgydytu ir būti išgelbėtu. Išgydymas galimas tik nuo ligos, bet neįmanoma išgydyti nuo mirties. Kažkiek laiko dar pagyvenama, bet vis vien mirtis neišvengiama. Išgyjama gyvenimui. Likę devyni raupsuotieji integruosis į visuomenę ir toliau gyvens žydišką gyvenimą, vėl galės lankyti šventyklą. Būti išgelbėtam – tai gyventi su didesnėmis Kristaus duotomis užmačiomis negu fizinis ir apčiuopiamas gyvenimas. Būti išgelbėtam reiškia santykio su Dievu atkūrimą. Šis santykis su Jėzumi gelbėja nuo mirties, nuo tamsos. Samarietis, kuris sugrįžo, neturėjo pas ką grįžti. Jo sugrįžimas tolygus tapimui Kristaus mokiniu, o tai yra jo asmeninis pasirinkimas: ar grįžti į senąjį visuomeninį gyvenimą, ar sugrįžti prie Jėzaus? Raupsuotųjų nuėjimas nuo Jėzaus simbolizuoja jų atsitraukimą nuo Kristaus ir kuo toliau, tuo labiau šis atstumas didėja. Buvę raupsuotieji grįžta prie senojo žydiškojo gyvenimo. O ką daryti svetimtaučiui? Samarietis negalėjo eiti į šventyklą, nes yra svetimtautis: niekas jo ten nebūtų įleidęs. Pagijusysis grįžta prie universalaus Dievo garbinimo su dėkojimo intencija. Išgijusių devintukas pasitenkina žvirbliu rankoje, o svetimtautis samarietis pasineria labiau į Dievo meilės tikrovę.
Dievo žodis yra tai, kas gydo ir kuria naujus santykius. Mes vienokiu ar kitokiu būdu esame sergantys nuodėmės raupsais, netikėjimo raupsais. Kiekvienas esame savotiškoje Samarijoje. Šis stebuklingas raupsuotųjų pagijimas yra ženklas mums. Tačiau jis tebūnie mums pamoka, paskata ir priminimas, kad Dievui nėra blogų teritorijų, kad Dievas bendrauja ir su šių dienų samariečiais, kad nėra tokių ligų, kurių vienaip ar kitaip neišgydytų dieviškos rankos prisilietimas, ir kad mes iš savųjų samarijų visuomet ir nuolat turime sugrįžti į tą vietą, kurioje sutikome Dievą. Sugrįžti ir padėkoti…
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
