XXXII eilinis sekmadienis (Mt 25, 1–13)
Liturginiai metai jau eina į pabaigą. Dievo žodis mus po truputį veda prie kulminacijos; jis mus veda prie eschatologinių laikų. Visi Jėzaus pasakyti palyginimai, Jo padaryti veiksmai veda į galutinį ir pilnutinį santykį su savim ir su visa Švenčiausiąja Trejybe. Šio sekmadienio palyginimas apie dešimtį mergaičių yra Paruzijos, tai yra antrojo Jėzaus atėjimo, simbolis. Pasinerkime į šį palyginimą ir pabandykime į jį pažvelgti tikėjimo akimis – ką šis palyginimas gali pasakyti kiekvienam iš mūsų.
Jėzus pateikia palyginimą apie dešimtį mergaičių. Šiam palyginimui Kristus pavartoja vestuvių įvaizdį. Senovės Izraelyje vestuvės buvo ypatinga šventė. Jos ypatingumas atsiskleidžia per šventės ilgumą – ji tęsdavosi septynias dienas. Pirmąją vestuvių dieną jaunikis atvykdavo pas jaunosios tėvus jos pasiimti pas save. Tai buvo labai svarbi dalis. Tai dažniausiai vykdavo vakare. Atvykus į jaunikio namus šventė tęsdavosi dar šešias dienas.
Jėzaus pasakytoje parabolėje sutinkame dešimt mergaičių. Gali kilti klausimas, kodėl dešimt? Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai skaičių dešimt susieja su dešimt Dievo žodžių – dešimt Dievo įsakymų. Labai svarbu atkreipti dėmesį, ką daro tos mergaitės. Evangelijos ištraukoje evangelistas Matas įduoda joms į rankas žibintus ir alyvą. Pirmiausia turime pažvelgti, kokie tai buvo žibintai. Tai nebuvo žibintai, į kuriuos buvo galima pilti alyvą, tokie žibintai buvo naudojami tik patalpose – laukui jie netiko. Čia kalbama apie fakelus, kurie buvo apvynioti audeklu, išmirkytu alyvoje. Taigi tos mergaitės rankose turėjo fakelus su audeklu, kuris buvo išmirkytas degioje alyvoje. Galima pabandyti įsivaizduoti tas mergaites ir jų užimtas rankas: vienoje rankoje fakelas, kitoje – alyva ir audeklas.
Pabandykime pažvelgti į mergaičių skaičių ir originalų vertimą iš graikų kalbos. Evangelisto Mato ištraukoje sutinkame dešimt mergaičių ir tam tikrą jų pasiskirstymą: penkios paikos, penkios protingos. Originaliame graikiškame tekste mes randame visai kitokius mergaičių epitetus: penkios buvo kvailos, penkios buvo išmintingos. Tada galima klausti, koks yra skirtumas tarp tų paikųjų ir išmintingųjų. Pagrindinis skirtumas – ateities numatymas. Paikos mergaitės mato tik čia ir dabar. Protingos mergaitės yra mąstančios į priekį: jos nesiangažuoja čia ir dabar. Paikosios mergaitės, kurios sėdi be alyvos, galvoja, kad viskas turi būti taip, kaip jos sugalvoja, o protingosios priešingai – jos supranta, kad ne jos vestuvėse yra pagrindinės. Visą vestuvių ritmą reguoliuoja jaunikis. Jis gali ir vėluoti. Šioje šviesoje galime pastebėti dešimties mergaičių požiūrį į gyvenimą: paikos galvoja tik apie šią akimirką, o protingosios – ir apie ateitį; paikosios galvoja tik apie save, o protingosios mąsto ir apie kitą – jos derinasi prie kito žmogaus. Toks mergaičių veikimas yra kur kas sunkesnis ir reikalauja daugiau paskatų. Kitas labai svarbus veiksnys šioje Evangelijos ištraukoje – mergaitės užmigo, ir tai yra normalu, juk vestuvės truko septynias dienas. Jos dėl nuovargio nekaltos.
Girdime Jėzų sakant, kad jaunikis vėlavo. Šventojo Rašto tyrinėtojai tokį vėlavimą mato skirtingai. Vieni šį palyginimą aiškina taip. Nuvykęs pas jaunąją ir jos tėvus, jaunikis galėjo užtrukti dėl to, kad nesutarė dalios už jaunąją. Todėl ir vėlavo. Prisiminkime, kad vestuvės anuomet buvo tam tikras šeimų kontraktas, meilės ten nelabai ir buvo. Turbūt meilė vėliau ateidavo… Kiti Šventojo Rašto tyrinėtojai radikalesni ir sako, jog nereikia ieškoti jaunikio vėlavimo priežasčių. Jie apsiriboja pačiu vėlavimo faktu. Iš tikrųjų nereikia ieškoti vėlavimo prasmės, nes, kaip jau minėta, vestuvių ritmą nustatydavo jaunikis.
Keliaukime toliau. Apie vidurnaktį pasigirsta balsai: „štai jaunikis“. Mergaitės pabunda ir pradeda ruoštis. Paikosios mergaitės pastebi, kad jų alyva pasibaigusi. Šioje situacijoje išryškėja ir kita paikųjų mergaičių savybė – jos yra gudrios, nes pradeda prašyti protingųjų mergaičių alyvos. Pastarosios nesutrinka ir atsako: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite“. Taigi paikosios mergaitės išeina pirkti alyvos. Parduotuvės dirbdavo beveik visą parą. Taigi įsigyti alyvos nebuvo problema. Iš esmės kvailos mergaitės lieka kvailos, o protingos lieka protingos. Bet svarbiausia, kad paikosios išnaudoja laiko resursą. Čia laikas yra labai svarbus, nes žiburių procesija buvo neatsiejama vestuvių dalis. Bet čia yra svarbus biblinis judesys. Paikosios mergaitės didina distanciją tarp vestuvių ir savęs – jos tolsta nuo vestuvių, tuo tarpu protingosios eina į vestuves. Kas į parduotuvę, o kas vestuves. Kitas labai įdomus faktas, kad namų, kuriuose vykdavo vestuvės, durys nebuvo rakinamos. Kristus šį palyginimą pasuka netikėta linkme ir pasako, kad durys buvo užrakintos. Šioji Jėzaus ištara turėjo suintriguoti parabolės klausytoją. Ir ką gi – grįžta paikosios mergaitės ir randa duris užrakintas. Jos pradeda prašytis vidun: gerbiamasis, čia mes. Originaliame tekste evangelistas pavartoja visai kitokį žodį. Paikosios prašosi įleidžiamos: „Viešpatie, viešpatie!“, bet durys lieka užrakintos. Kad geriau suprastume šį palyginimą, galime nusikelti į kitą Mato Evangelijos vietą: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Taigi tos mergaitės neįvykdė jaunikio valios, nedalyvavo žiburių procesijoje – neatsiejamoje vestuvių dalyje.
Pažvelkime į šią Evangelijos vietą teologiniu kampu. Vestuvių įvaizdžiu galima apibūdinti ir pačią dangaus karalystę. Ką ir padarė evangelistas Matas prieš keletą sekmadienių, pateikdamas palyginimą apie karalių, šaukiantį ir žmogų be vestuvinio rūbo. Vienokiu ar kitokiu variantu Viešpats yra tas, kuris nustato tvarką. Šis Jėzaus palyginimas yra apie budėjimą, apie teisingą mąstymą. Šioje šviesoje mes turime būti kaip tos protingos mergaitės. Mes turime suprasti, kad visa ko centras yra jaunikis – centras yra Dievas, bet ne mes. Remdamiesi klaidingu mąstymu, mes net nenorėdami pradedame nukeldinėti Paruzijos laiką. Save padarome tomis paikomis mergaitėmis. Bandome įvesti savo žaidimo taisykles. Įvesdami jas tikėjimo plotmėje mes save pastatome į pavojų – pradedame piktnaudžiauti. Toks tikėjimo žingsnis yra atsiskaitymo prieš Dievą ignoravimas. Iškyla pavojus likti anapus durų ir prašyti: „Gerbiamasis, čia mes, atidaryk“. Iškyla labai slidi pagunda primesti Dievui savo diktatą.
Sustokime ir pažvelkime dar kartą, kas yra tos vestuvės. Kaip jau minėta, tai yra dangaus karalystė. Tai vidinė būsena, kurią jau išgyvename. Kad ją išgyventume, reikia pastangų. Didžioji pastanga yra mąstymo pokytis; žmogaus mąstymą reikia pakeisti Dievo mąstymu – matyti pasaulį ir artimą Dievo žvilgsniu. Dievas savo mąstymu pasidalijo per savo vienatinį Sūnų. Nori pažinti Dievo mąstymą, žvelk į Jėzų. Per tokio mąstymo kaitą žmogus tampa nauju kūriniu – nauju žmogumi. Viso to pokyčio galimybė yra Jėzus. Yra labai svarbu, kuo mes užpildome savo sąžinės žibintą. Gali kilti retorinis klausimas, ar mes apskritai užpildome savo sąžinę Dievo alyva? Protingosios mergaitės žino, kuo užpildyti savąjį žibintą. Labai yra svarbus tikėjimo judesys – leisti Dievui užimti vietą savo gyvenime. Tuo metu įvyks kaip su tomis mergaitėmis – joms nepritrūko alyvos – Viešpats pasirūpins alyva. O kaip yra su paikomis mergaitėmis? Paikosios mergaitės nežino, kad tos alyvos atsargos yra šalia, o ne kažkur kitur. Jos tų atsargų ieško – bando nusipirkti. Protingosios mergaitės tą laimę atranda savyje, o paikosios tos laimės ieško kitur – jos bando tą laimę nusipirkti; jos nusiperka savo Dievą.
Jaunikio vėlavimas paikosioms buvo proga pasitaisyti, bet ta proga liko neišnaudota. Paruzijos laukimas yra vėluojančio jaunikio laikas. Tai Dievo malonės veikimas – Viešpats suteikia progą „paikosioms mergaitėms“ pasitaisyti. Išnaudokime laiką, kurį vėluojantis jaunikis mums suteikia – įsileiskime jį į savo gyvenimą, kad jis galėtų mus įsileisti į vestuvių pokylį. Jaunikis neišdygsta iš nežinia kur, pasakojimo metu jis jau turi būti kelyje. Iš tikrųjų Viešpats artėja į būsimųjų vestuvių pokylį nuo savo mirties ir prisikėlimo dienos. Bažnyčia nuolat semiasi vilties iš Velykų slėpinio ir nuolat pakyla pasitikti ateinančio Viešpaties. Šia prasme Paruzija vyksta jau dabar. Jeigu mes einame pasitikti Viešpaties dabar Eucharistijoje, vadinasi, išeisime jo pasitikti ir laikų pabaigoje.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
