XXXIII eilinis sekmadienis (Mt 25, 14–30)
Liturginiai metai eina į pabaigą. Dievo žodžio skaitiniai mus nukreipia į pabaigos laikus. Praeitą sekmadienį girdėjome palyginimą apie dešimtį mergaičių ir vėluojantį šeimininką. Vis dėlto jaunikis pasirodė, kol paikosios mergaitės lakstė pas prekybininkus ir ieškojo alyvos žibintams. Turbūt gavusios alyvos jos sugrįžo, bet durys buvo jau uždarytos. Jos liko už durų ir į vestuves nepateko. Tai, ką šiandien Evangelija mums papasakojo, skamba tikrai nepatraukliai. Šio sekmadienio Geroji Naujiena, dangaus karalystės slėpinys perteikiamas su tam tikra verslumo idėja. Šiuos abu palyginimus sieja viena ir ta pati mintis. Per juos Kristus kalba apie pabaigos laikus. Kalbama apie pasaulio, žmogaus pabaigą. Šio sekmadienio Evangelija sukasi apie mintį: „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Norint pasiekti šį džiaugsmą, reikia pastangų. Kokios tai pastangos?
Turime istoriją apie tris tarnus ir išvykstantį bei parvykstantį šeimininką. Kiekvienam tarnui šeimininkas duoda turto pagal jo gabumus. Graikiškame tekste nerasime žodžio „tarnas“, bet rasime žodį „vergas“. Palyginimas yra kurioziškas. Šiame palyginime vergai turėjo būti sumanūs, nes šeimininkas jiems padalija turtą, kad jie užsiimtų verslu. Tarnai (arba vergai) turėjo būti geri buhalteriai. Jeigu tarnai yra išsimokslinę, galima daryti prielaidą, kad šeimininkas turėjęs būti sėkmingas verslininkas. Taigi šeimininkas padalija savo vergams nuosavybę ir iškeliauja. O šeimininkas dosnus… Vienam vergui duoda penkis talentus, kitam du, o trečiam – vieną. Kas yra tas talentas? Tuometiniame ekonominiame pasaulyje talentas buvo piniginis vienetas, bet taip pat ir svorio matas. Šis svorio matas buvo taikomas auksui ir sidabrui. Kitaip sakant, vienas talentas buvo piniginis svorio matas, kurį vienas kareivis galėdavo panešti ant nugaros. Tai būtų apie 50 kilogramų aukso arba sidabro. Mūsų laikais tai atitiktų maždaug apie 1 750 000 eurų. Taigi iš viso šeimininkas tarnams paliko apie 14 000 000 eurų… Dosnus šeimininkas… Pernelyg dosnus… Ir tas skirtingas padalijimas labai keistas. Bet kiekvienam buvo duota pagal jo gabumus. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį. […] Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo“(Rom 12, 3.6).Taigi kiekvienas tarnas buvo su skirtingais gabumais bei sugebėjimais, kuriuos šeimininkas matė ir į tai atsižvelgdamas padalijo nuosavybę. Šeimininkas iškeliauja…
Apsukrieji pirmi du mokiniai atitinkamai uždirba: pirmasis, gavęs penkis talentus, uždirbo dar penkis, tas, kuris gavo du talentus, uždirbo du talentus, o paskutinysis tarnas nieko nedarė su gautu talentu, tik jį užkasė žemėje.
Praėjus nemaža laiko šeimininkas grįžta ir pradeda daryti su tarnais apyskaitą. Ką reiškia daryti apyskaitą? Nepamirškim, kad šeimininkas buvo sėkmingas verslininkas. Apyskaita verslo pasaulyje yra finansų istorijos tikrinimas. Tą atspindi ir graikiškoji ištara, kurią panaudoja šv. Matas (juk jis pats buvo susijęs su pinigais – jis buvo muitininkas). Šeimininkas pradeda vartyti finansų knygą ir tikrinti, kaip jo paliktoji nuosavybė cirkuliavo tuometiniame verslo ir finansų pasaulyje. Tai savotiškas ekonominis auditas. Tas, kuris gavo penkis talentus, savo pastangomis pelnė kitus penkis talentus. Jis investavo tuos penkis talentus; jis surizikavo ir rezultatas buvo akivaizdus. Šeimininkas gavo dar pelno. Tarnas buvo drąsus ir greitas, todėl jis šeimininkui pelnė kitus penkis talentus. Su antruoju tarnu situacija buvo identiška. Jis gavo du talentus ir pelnė kitus du talentus. O kas nutiko su trečiuoju tarnu? Labai daug pasako pastarojo judesys: „Prisiartinęs tasai…“Tai judėjimas iš lėto. Atsižvelgiant į visą biblinį foną, galima sakyti, kad situacijos dramatiškumas auga kaip ant mielių – jis juk nepelnė jokio pelno, nes talentas buvo užkastas žemėje ir nedavė jokios naudos. Atkreipkime dėmesį, ką pasakė paskutinysis tarnas: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.“ Tai labai nepagarbūs žodžiai. Tai tolygu savo šeimininką išvadinti žiauriu ir negailestingu. Pats tarnas kalba perskrostas baimės, bet ar baimė yra talento užkasimo priežastis? Vis dėlto svarbesnė pasirodo tinginystė. Juk tarnas turėjo matyti, kad jo šeimininkas yra sėkmingas verslininkas. Tarnas turėjo žinoti, kad verslo pasaulyje visados buvo ir yra rizika. Šeimininkui reikalingos pajamos. Todėl trečiasis tarnas per daug nesukdamas galvos užkasė duotąjį talentą – sugrįš šeimininkas, tada aš jį grąžinsiu. Tai, ką padaro vergas, yra saugu, bet taip pat labai savanaudiška.
Koks šeimininko atsakas trečiajam tarnui? Jis neprieštarauja trečio tarno išsakytoms replikoms. Juk šeimininkui priklauso turtas. Jeigu tarnas žinojo, kad turtas yra ne jo, bet šeimininko, vien dėl to galėjo dėti pastangas. Šeimininkas žinojo, kad paskutinis tarnas buvo ne per didžiausių gabumų. Jam būtų užtekę nunešti gautąjį talentą tam, kuris turėjo penkis – reikėjo bendradarbiauti. Pelną pirmasis galėjo pasiimti, bet palūkanas pasidalinti. Paskutiniam tarnui būtų užtekę atnešti šeimininkui ir viskas būtų išsisprendę, nes šeimininkas būtų matęs bent šiokias tokias pastangas, ir to būtų pakakę. Bet paskutinis vergas net ir to nepadarė…
Kiekviena Evangelijos vieta turi tam tikrą tikėjimo, vilties ir meilės poziciją. Koks tikėjimo, vilties ir meilės matmuo slypi šio sekmadienio Gerojoje Naujienoje? Pirmiausia reikia suvokti, kad šalia fizikinių dėsnių egzistuoja ir dvasiniai dėsniai. Remiantis fizikiniais dėsniais, kai duodame, dalykai mažėja. O kaip yra su dvasiniais dalykais? Dvasiniai dalykai veikia visai pagal kitokį principą: kai yra duodama, dalykai ne mažėja, o didėja. Jeigu paklūstame tik fizikiniams dėsniams, prasideda gyvenimo laiko švaistymas. Laikui bėgant, galime susidurti su tokiu dvasiniu reiškiniu, kuris vadinamas drungnumu. Tai yra nuodai mūsų gyvenimui. Šio dvasinio reiškinio metu galime savo tikėjimo patirtyje susikonstruoti klaidingą Dievo įvaizdį. Mes galime supanašėti su paskutiniojo tarno ištara šeimininkui: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.“ Tai tolygu Dievą išvadinti žiauriu ir negailestingu. Remdamiesi klaidingu Dievo įvaizdžiu, pradedame perdėtai pasinerti į šio pasaulio reikalus – nesveiką karjeros siekimą, automobilius, gražius namus, nieko neveikimą ir kt. Paskutinysis tarnas pradėjo bodėtis veikimu, jis pasidarė drungnas. Simboliškai tą vergo drungnumą galime pritaikyti patys sau. Vis dėlto kas yra drungnumas?
Drungnumo simptomai, pro mūsų akis žvelgiant, labai žemiški ir paprasti. Mes nustojame daryti dalykus su meile, rimtai nežiūrime į asmeninį santykį su Jėzumi, prastai pasiruošiame šv. Mišioms, arba tiesiog būdami jose būname tik stebėtojai, atliekame išpažintį negalvodami, nuolat pasiduodame lengvoms nuodėmėms arba tiesiog neatliekame savo kasdieninių darbų ir pareigų. Kai tampi drungnas, pradedi nesirūpinti tikėjimo į Dievą augimu. Čia visa virtinė problemų, kurios iškyla drungnumo metu. Tikėjimo kelionė yra Dievo ir žmogaus santykis. Jeigu nutrūksta šis santykis dėl klaidingo Dievo įvaizdžio, mes atsisakome tam tikrų pastangų, nors jos turėtų augti. Dingsta pasiaukojimas, atsiranda automatinis veikimas dėl kažko. Tai yra akivaizdus dvasinis nuovargis siekiant pagrindinio žmogaus gyvenimo tikslo – šventumo. Kaip tarnas bodėjosi leisti į apyvartą gautąjį talentą, taip mes pradedame bodėtis dieviškų dalykų. Mes tiesiog per daug su jais susigyvename. Tampame dvasiniais teiginiais, o savo talentus (dovanas) užkasame į žemę užuot leidę juos į apyvartą, kaip padarė du pirmi tarnai. Grįžęs šeimininkas tikrino finansų istorijos knygas. Taip nutiks ir Paruzijos metu. Sugrįžęs Viešpats tikrins mūsų artimo meilės istoriją. Mes būsime teisiami pagal tai, ką mes galėjome padaryti, bet ko iš esmės nepadarėme. Tai nereiškia, kad reikia pradėti bijoti, bet reikia netingėti mylėti Dievą ir artimą. Drungnumas nutraukė paskutinio tarno ir jo šeimininko santykį. Mylėti Dievą ir artimą reikia pastangų, bet pirmiausia reikia noro. Pirmieji tarnai turėjo norą, dėjo pastangas ir dėl to išėjo štai kas: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“Atsiliepimas į Dievo meilę pasižymi judesiu, o ne sėdėjimu vietoje. Savo dvasinę tinginystę galime bandyti pateisinti vienokiu ar kitokiu pasiaiškinimu, bet iš esmės tikėjime, kaip ir versle, nėra vietos trintukams. Tikėjime nėra vietos drungnumui.
Išsineškime iš šių šv. Mišių evangelinę provokaciją: ar nepradėjau bodėtis Viešpaties Kristaus Jėzaus? Ar esu paskendęs drungnume? Jeigu taip, tai kaip aš su tuo kovoju, ar išvis nekovoju ir leidžiuosi nešamas automatiško veikimo, kuris iš esmės veda į niekur.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
